Juozo užfiksuotas gandro elgesys sukėlė nerimą: gamtininkas atskleidė, ką tai reiškia (nuotr. Facebook.com vaizdo įrašo stop kadras, TV3)
Vis dėlto gamtininkas ir biologas Mindaugas Kirstukas naujienų portalui tv3.lt komentuoja, kad toks elgesys gamtoje nėra nei išskirtinis, nei netikėtas reiškinys.
Atskleidė, dėl ko gandrai išmeta savo jauniklius iš lizdų
Juozo Pauliukonio Kaišiadorių rajone, Ringailių kaime užfiksuotame vaizdo įraše matoma, kaip gandras iš pradžių užkapoja savo jauniklį snapu, o vėliau jį išmeta iš lizdo, po ko šis nukrenta iš kelių metrų aukščio ant žemės.
Toks vaizdas daugelį žiūrovų sukrėtė ir pašiurpino, sukeldamas klausimų, kodėl gyvūnai gali elgtis taip agresyviai savo atžalų atžvilgiu.
Pasak biologo M. Kirstuko, gandrai yra viena geriausiai žmonėms pažįstamų paukščių rūšių Lietuvoje, todėl jų elgesys dažnai pastebimas ir aptarinėjamas. Būtent todėl ir tokie reti, bet bauginantys jų elgesio epizodai visuomenėje sulaukia didelio dėmesio bei skatina įvairias interpretacijas.
„Žmogui tas atrodo morališkai negražu ir net žiauroka, šiuo atveju paukščių pasaulyje tai gana įprastas reiškinys“, – aiškina biologas.
Anot jo, nereikėtų manyti, kad gandrai savo jauniklius užkapoja ar išmeta iš lizdo kiekvienais metais ar kad taip nutinka kiekviename lizde. Vis dėlto tam tikromis aplinkybėmis toks elgesys gali pasireikšti.
„Žmonės dar negyveno čia, kai gandrai jau buvo išsiugdę tokį savisaugos instinktą. Reaguodami į aplinkos sąlygas ir maisto, kuriuo maitina jauniklius, kiekį, jie kai kuriais atvejais gali atsikratyti silpnesnio jauniklio.
Ypač jei jis yra mažesnis, silpnesnis, trūksta maisto arba tėvai mato, kad bus sunku išauginti visą vadą. Tokiu atveju jauniklį jie tiesiog išmeta iš lizdo arba užkapoja“, – sako jis.
Biologas pabrėžia, kad tokiu būdu padidinamos kitų jauniklių išgyvenimo galimybės.
„Net jeigu mažesnis jauniklis gali išgyventi, tėvai kartais vis tiek jo atsisako, taip padidindami likusių jauniklių išgyvenimo galimybes. Gamtoje tai yra natūralus reiškinys.
Geriau išsaugoti didesnės dalies vados gyvybes, negu rizikuoti, kad dėl maisto trūkumo vargs ar net žus visi jaunikliai. Todėl kartais paaukojamas vienas“, – kalba specialistas.
Pasak pašnekovo, toks elgesys būdingas ne tik gandrams, bet ir kitoms paukščių rūšims, o žmonės, pasak jo, tokius vaizdus dažnai vertina pagal savo moralines normas, todėl reakcijos būna itin emocingos.
„Žmonės kiekvienais metais, pamatę tokius atvejus, spėlioja. Tai vis tiek labai akivaizdžiai pagal mūsų moralės normas atrodo kaip žiaurus dalykas.
Mes visada linkę tai lyginti su savimi, tačiau gamtoje, kaip minėjau, tai nėra kažkoks išskirtinis atvejis – tai tiesiog rūšies prisitaikymas prie aplinkos sąlygų“, – pažymi biologas.
Ką daryti radus iš lizdo išmestą gandriuką?
Biologas sako suprantantis žmonių norą padėti iš lizdo išmestiems gandrų jaunikliams, tačiau tokiose situacijose galimybės dažniausiai būna labai ribotos.
„Žinote, nieko nepadarysime. Žmogus irgi visą laiką bando gelbėti gyvūnus, tačiau tokiais atvejais tikrai niekuo negalime padėti“, – sako vyras.
Pasak M. Kirstuko, iš lizdo išmestas gandriukas dažnai jau būna sunkiai sužeistas arba negyvas.
„Įsivaizduokime ten jau apkapotą ar kažkokį sužeistą iškritusį jauniklį – jo atgal į lizdą neįdėsi, jis jau vis tiek bus pasmerktas tai pačiai žūčiai“, – aiškina specialistas.
M. Kirstukas pažymi, kad žmonės dažnai nori gelbėti rastus laukinius gyvūnus, tačiau ne visais atvejais tai gali pakeisti situaciją.
Vis dėlto, kilus abejonių dėl sužeisto laukinio gyvūno, specialisto teigimu, reikėtų kreiptis į atsakingas tarnybas.
„Galima pasiskambinti specialistams, pakalbėti. Paprastai dėl laukinių gyvūnų, dėl sužeistų kažkokių atvejų, reikia skambinti į laukinių gyvūnų globos centrą.
Man atrodo, veikia ir 112 numeris, galima skambinti. Jie sujungia su laukinių gyvūnų globos centru“, – pataria pašnekovas.
Tačiau konkrečiai gandro iš lizdo išmesto gandriuko atveju, anot biologo, žmogaus pagalba dažniausiai jau nebegali pakeisti baigties.
„Šituo atveju, kai išmeta pats suaugęs paukštis gandriuką, tai faktas, kad jis jau nebebūna dažnai ir sveikas, iškritęs iš kokių 10 ar 11 metrų aukščio ant žemės.
Žmogus jau nebelabai ten ką gali padėti. Čia toks būtų noras lyg ir geras mūsų supratimu, bet gamtai naudos neduodantis“, – sakė M. Kirstukas.

