Kamilė Lukauskytė
Kalbų apie galimas Rusijos provokacijas Baltijos regione pastaruoju metu daugėja, tačiau saugumo ir politikos ekspertai ragina nepamiršti vienos svarbios aplinkybės: visuomenei neužtenka vien pasakyti, kokios grėsmės egzistuoja.
Ne mažiau svarbu paaiškinti, kaip Lietuva joms ruošiasi, kokius pajėgumus jau turi ir ką krizės atveju turėtų daryti patys gyventojai.
Priešingu atveju galima sulaukti dviejų visiškai skirtingų pasekmių. Nuolatiniai perspėjimai be platesnio paaiškinimo gali didinti visuomenės nerimą, o informacijos trūkumas – palikti erdvės gandams ir įvairioms interpretacijoms.
Ekspertas įvardijo pagrindinę Lietuvos lyderių užduotį
Jungtinės Karalystės gynybos ir saugumo analitinio centro RUSI vyresnysis ekspertas Giedrimas Jeglinskas teigia, kad Lietuva geba identifikuoti kylančias grėsmes.
Tačiau, jo vertinimu, politinių lyderių komunikacijoje reikėtų daugiau dėmesio skirti kitai klausimo pusei – kaip valstybė yra pasirengusi į tas grėsmes reaguoti.
Eksperto nuomone, pagrindinė užduotis dabar yra užtikrinti, kad gyventojai suprastų ne tik esamą saugumo situaciją, bet ir tai, kokiais būdais valstybė gali užkardyti ar atremti galimas grėsmes.
Tai, pasak G. Jeglinsko, svarbu ir žmonių pasitikėjimui valstybe.
„NATO veikia“
Ekspertas taip pat atkreipė dėmesį, kad viešojoje erdvėje grėsmingos žinutės neretai nustelbia informaciją apie realiai egzistuojančius Lietuvos ir jos sąjungininkų pajėgumus.
G. Jeglinskas priminė NATO gynybos planus, JAV vaidmenį Aljanse bei sąjungininkų buvimą regione.
Jo vertinimu, žmonėms reikėtų aiškiau kalbėti apie jau įsigytas gynybos sistemas, institucijų pasirengimą ir NATO pajėgumus.
Kitaip tariant, komunikacija neturėtų baigtis žodžiais „yra grėsmė“. Turėtų sekti paaiškinimas – kas daroma, kad ši grėsmė būtų suvaldyta.
Per daug perspėjimų gali turėti priešingą efektą
VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius atkreipia dėmesį į itin sudėtingą balansą.
Valstybės vadovai turi informuoti gyventojus apie saugumo situaciją, tačiau kartu svarbu nekurti įspūdžio, kad krizė ar karinis susidūrimas jau neišvengiamas.
Jeigu perspėjimų tampa labai daug, dalis visuomenės juos gali pradėti vertinti kaip nuolatinę nerimo ar net panikos sklaidą.
Tačiau kita kraštutinybė taip pat pavojinga.
Jeigu oficialios informacijos per mažai, susidariusį vakuumą gali užpildyti gandai, nepatikrintos interpretacijos ar priešiška informacija.
Žinutės skirtos ne tik Lietuvos gyventojams
N. Maliukevičius pabrėžia dar vieną aspektą – vieši Lietuvos vadovų perspėjimai turi daugiau nei vieną auditoriją.
Juos girdi ne tik Lietuvos visuomenė.
Tokios žinutės siunčiamos ir Maskvai, parodant, kad galimi veiksmai yra stebimi, o valstybė apie juos žino.
Tai yra viena atgrasymo priemonių – potencialiam oponentui demonstruojama, kad netikėta provokacija gali būti pastebėta ir sulaukti atsako.
Ši aplinkybė ypač aktuali atsižvelgiant į anksčiau viešintą informaciją apie galimas provokacijas Baltijos regione. Rugpjūtį Prezidentūra skelbė, kad NATO partneriai informuoti apie Rusijos svarstymus dėl galimų provokacijų, o Lietuvos tarnybos stebi situaciją.
Lietuva jau ėmėsi papildomų priemonių
Anksčiau skelbta, kad Lietuva sustiprino strateginių objektų apsaugą.
Tarp minimų objektų – Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalas, „LitPol Link“ elektros jungtis, Alytaus rajone esanti transformatorių pastotė ir Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė.
Taip pat buvo akcentuojamas poreikis stiprinti oro erdvės bei antidroninę gynybą ir kritinės infrastruktūros apsaugą.
Todėl ekspertų siunčiama žinia nėra ignoruoti perspėjimus.
Priešingai – apie rizikas kalbėti reikia, tačiau kartu visuomenei turi būti aiškiai parodoma, kokių konkrečių veiksmų imamasi.
Svarbu žinoti ir tai, ką daryti pačiam
VU TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas išskiria dar vieną valstybės komunikacijos užduotį.
Pasak jo, reikia vienu metu parodyti, kad kariuomenė ir kitos institucijos kontroliuoja situaciją bei yra pasirengusios reaguoti, tačiau kartu negalima pernelyg sumenkinti egzistuojančių rizikų.
Tokie perspėjimai gali turėti ir labai praktišką naudą.
Gyventojams jie gali tapti paskata iš anksto pagalvoti apie šeimos saugumą, būtinąsias atsargas bei alternatyvius veiksmų scenarijus krizės atveju.
Tai nereiškia, kad konkretus karinis scenarijus laikomas neišvengiamu.
Panašiai kalba ir kitos regiono valstybės
T. Janeliūnas pažymi, kad Lietuvos vadovų siunčiami perspėjimai iš esmės nėra išskirtiniai.
Apie galimas Rusijos provokacijas bei hibridinius veiksmus kalba ir kitų regiono valstybių politikai.
Pavyzdžiui, Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas yra perspėjęs apie galimus hibridinius veiksmus prieš Ukrainą remiančias šalis bei kalbėjęs apie būtinybę būti pasirengus įvairiems scenarijams.
Vis dėlto svarbi aplinkybė – NATO nėra paskelbusi, kad Rusijos karinis puolimas prieš Aljanso valstybę būtų neišvengiamas.
Svarbiausia – ne gąsdinti, o paaiškinti
Būtent čia susijungia visų ekspertų argumentai.
Grėsmių nutylėti negalima. Tačiau vien jų kartojimas taip pat nėra pakankamas.
Žmogus, išgirdęs perspėjimą apie galimą provokaciją, turi suprasti ne tik tai, kas galėtų nutikti, bet ir kas daroma, kad tai neįvyktų, kokius pajėgumus turi valstybė ir jos sąjungininkai bei kaip reikėtų elgtis pačiam.
Per mažai informacijos palieka vietos gandams. Per daug grėsmingos retorikos be konteksto gali didinti nerimą.
Todėl, ekspertų vertinimu, viena svarbiausių Lietuvos vadovų užduočių dabar – ne tik perspėti apie grėsmes, bet ir aiškiai parodyti, kad valstybė joms ruošiasi ir turi priemonių reaguoti.
