Dvidešimt metų.
Beveik visas suaugusio žmogaus gyvenimo etapas.
Per tiek laiko vieta, žmonės ir kasdieniai įpročiai tampa nebe laikinu pasirinkimu.
Jie tampa tavo gyvenimu.
Todėl kai Viktorija Voidogaitė nusprendė palikti Nukryžiuotojo Kristaus seserų bendruomenę, iš šalies galėjo atrodyti, kad turėjo nutikti kažkas labai konkretaus.
Konfliktas.
Vienas įvykis.
Galbūt vienas pokalbis, po kurio viskas pasikeitė.
Tačiau tikroji istorija pasirodė visai kitokia.
Viktorija sako negalinti įvardyti vienos priežasties, dėl kurios po maždaug dviejų dešimtmečių nusprendė pasitraukti.
Viskas vyko palaipsniui.
Tačiau buvo momentas, kai jai pačiai tapo aišku, kad reikia priimti sprendimą.
Ir būtent apie jį ji dabar prabilo atviriau.
Iš pradžių apie išėjimą net negalvojo
Dideli gyvenimo sprendimai retai prasideda nuo minties: rytoj viską pakeisiu.
Taip buvo ir šį kartą.
Viktorija yra pasakojusi, kad pradžioje tiesiog bandė spręsti atsiradusias problemas.
Vieną.
Kitą.
Dar kitą.
Nebuvo vienos dienos, kai dvidešimt metų trukęs gyvenimo etapas staiga tapo nepriimtinas.
Pokytis vyko lėtai.
Ji pati šį procesą yra pavadinusi metamorfoze.
Ir tai svarbu, nes iš šalies žmonės dažnai ieško vieno paprasto atsakymo.
„Kodėl išėjai?“
Tačiau tokio atsakymo Viktorija neturi.
Tada atsirado visai kitas klausimas
Bandant išspręsti problemas, vienu metu tenka savęs paklausti, ar jų sprendimas dar kažkur veda.
Viktorija anksčiau LRT pasakojo, kad palaipsniui priėjo prie klausimo, ar nebūtų sąžiningiau santykį užbaigti, jeigu jauti, kad nebegali jam suteikti nieko gero.
Tai buvo ne pabėgimas po konflikto.
Ne staigus maištas.
Ir ne noras tiesiog tapti „laisvai“.
Ji pabrėžė, kad laisva jautėsi ir būdama vienuolyno bendruomenėje.
Esminis dalykas buvo sąžiningumas sau pačiai.
Po 20 metų durys užsidarė galutinai
Galiausiai sprendimas buvo priimtas.
Viktorija gavo oficialų dokumentą, patvirtinantį, kad ji nebepriklauso bendruomenei ir yra atleista nuo vienuolinių įžadų.
Tai reiškė vieno milžiniško gyvenimo etapo pabaigą.
Ji pati šį išsiskyrimą yra palyginusi su skyrybomis.
Ir šis palyginimas labai tiksliai parodo, kodėl sprendimas jai nebuvo paprastas.
Kai kažkam atiduodi du dešimtmečius, negali kitą rytą atsikelti ir apsimesti, kad to gyvenimo nebuvo.
Vieną žodį ji ištarė netikėtai
Kalbėdama apie išėjimą Viktorija pasirinko žodį, kurio iš jos galbūt tikėjosi nedaugelis.
„Pralaimėjimas.“
Ne todėl, kad vienuolystę laikytų klaida.
Priešingai.
Ji apie bendruomenėje praleistus metus kalba su dėkingumu.
Tačiau kadaise buvo įsipareigojusi tokiam gyvenimui visam laikui.
Šio įsipareigojimo ištesėti nepavyko.
Todėl ji nesistengia sau įrodyti, kad nieko neįvyko.
Kartu Viktorija pabrėžia, kad prie šio pralaimėjimo nesustojo.
Gyvenimas juda toliau.
O tada pasikeitė praktiškai viskas
Išėjimas iš vienuolyno reiškė gerokai daugiau nei drabužio ar gyvenamosios vietos pakeitimą.
Po dvidešimties metų teko iš naujo dėlioti kasdienybę.
Darbą.
Namų jausmą.
Aplinką.
Net šalį.
Šiandien Viktorija gyvena tarp Lietuvos ir Italijos.
Ji dėsto Vilniaus universitete, o Romoje tęsia akademinę veiklą Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete.
Tačiau viena ankstesnio gyvenimo dalis niekur nedingo.
Tikėjimo ji nepaliko
Tai dar viena detalė, kuri gali nustebinti žmones, išėjimą iš vienuolyno automatiškai siejančius su nusivylimu Bažnyčia ar tikėjimo praradimu.
Viktorija sako, kad taip nenutiko.
Ji ir toliau save sieja su Bažnyčia.
Tikėjimas išliko svarbia jos gyvenimo dalimi.
Pasikeitė gyvenimo forma, tačiau ne viskas, kuo ji tikėjo iki tol.
Ir galbūt būtent dėl to Viktorija nenori savo istorijos padalyti į paprastus „prieš“ ir „po“.
Dvidešimt vienuolyne praleistų metų nėra ištrinti.
Atsakymo „kodėl?“ vis dar nėra vieno
Tai turbūt įdomiausia visos istorijos dalis.
Praėjo daugiau laiko.
Viktorija gali pažvelgti atgal iš didesnio atstumo.
Tačiau net dabar ji nesako atradusi vieną tobulą paaiškinimą.
Skirtingą dieną, kaip pati yra sakiusi, į klausimą apie pasitraukimo priežastis galėtų atsakyti skirtingai.
Nes gyvenimą pakeičiantys sprendimai kartais neturi vienos priežasties.
Jie susideda iš daugybės mažų dalykų, kol vieną dieną supranti, kad ankstesnis atsakymas tau jau nebetinka.
Ir tada ateina esminis momentas – ne tada, kai kažkas sugriūva, o tada, kai sau pripažįsti, kad atėjo laikas eiti kitu keliu.
Viktorijai iki šio pripažinimo prireikė dvidešimties metų istorijos.
Dabar prasidėjo kita.





