Kamilė Lukauskytė
Kunigų seksualinio išnaudojimo atvejai visuomenėje vis dar kelia daug klausimų. Ekspertų teigimu, apie galimus kunigų nusikaltimus pranešti teisėsaugai privaloma, tačiau praktikoje tam gali trukdyti kunigo autoritetas, bendruomenės spaudimas ir aukų baimė prabilti.
Apie moralinę atsakomybę bei galimybes pasiekti teisingumą naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Skeptikų draugijos pirmininkas Algimantas Kvecys ir teisininkas, tikintysis Ramūnas Aušrotas.
Ar Bažnyčia privalo faktus perduoti teisėsaugai?
TV3 žinioms, kai jos domėjosi šiais dalykais, kiti teisininkai aiškino, kad yra tam tikras prasilenkimas: Bažnyčia pagal savo vidines tvarkas gali ir atlikti tyrimus, ir susirinkti faktus, bet ar ji visada privalo ir iš tikrųjų perduoda tai teisėsaugai? Buvo teisininkų, aiškinančių, kad yra tokių išimčių pačios Bažnyčios įstatymuose – esą jeigu tai įvyko labai seniai, galbūt ir neprivaloma perduoti teisėsaugai.
R. Aušrotas: Jeigu mes turime nusikaltimą, kuris patenka į Baudžiamąjį kodeksą, tai kiekvienam Lietuvos piliečiui, ar jis būtų paprastas pilietis, ar Lietuvos aukščiausias ganytojas, yra privaloma pranešti apie padarytą nusikaltimą. Ir prieš 20 metų – taip pat.
Šitoje vietoje negalėčiau pasakyti, kaip ten yra skaičiuojama senatis, bet aš dabar kalbu apie esamą atvejį. Jeigu dabar paaiškėtų arba netolimoje praeityje toks atvejis buvo ir jis iškyla, yra privaloma pranešti. Tai yra absoliuti pareiga. Informacijos apie tai, kad ganytojai sąmoningai nepranešė, aš neturiu. Kai turėsiu, tada galėsiu pakomentuoti.
Vadinasi, apie senesnius atvejus reikėtų pasitikrinti, ar tikrai visuomet pranešama ir privaloma pranešti?
R. Aušrotas: Turėkite omenyje, ką reiškia seni atvejai. Mes kalbame apie sovietmetį. Sovietmečiu buvo viena situacija, po to atėjo nepriklausomybė. Jeigu kalbėtume apie nepriklausomybės laikotarpį, turbūt būtų galima kalbėti apie tai, kada atsirado Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas.
Kada buvo pasirašyta sutartis – konkordatas, kokie mechanizmai buvo įsteigti, ar pagal tuos mechanizmus buvo kažkas numatyta, ar nebuvo. Realiai mechanizmas, kuris dabar egzistuoja, yra, sakykime, trejų metų senumo.
Aš kalbu remdamasis būtent tuo algoritmu. Pagal tą algoritmą tikrai yra privaloma pranešti, bet ir anksčiau, net iki jo, niekas neatleido Bažnyčios nuo pareigos pranešti apie žinomai daromą nusikalstamą veiką. Tik tyrimo specifika yra truputėlį kita pasaulietiniame ir kanoniniame teisme. Čia jau kitas dalykas.
„Tai yra nužmoginančios sąlygos“
A. Kvecys: Mes matome iš tyrimų, kad religinė indoktrinacija ir religinių įsitikinimų turėjimas neapsaugo nuo neamoralių veiksmų. Lietuvoje situacija yra kitokia – mes turėjome sovietmetį, bet reikia turėti omenyje, kad bendros tyrimų išvados kalba apie tą patį. Aušrotas minėjo, kad privaloma pranešti, o bendros tyrimų išvados kalba apie sistemingą nepranešimą visose šalyse.
Aš norėčiau grįžti prie vieno aspekto, kuris pastaruoju metu tarsi nesuprantamas. Tas celibatas – kodėl kunigai, ugdomi moraliai pagal kažkokias krikščioniškas idėjas, turėtų būti kažkokie labiau moralūs negu kiti žmonės? Reikėtų aiškiai pasakyti, kad kunigas ir kiti tikintieji yra pastatyti į nenormalias sąlygas. Tai yra antžmogiška, nežmogiška, tai yra nužmoginančios sąlygos.
Visų pirma, tu turi tikėti, ir kai kurie galbūt neturi tokio gilaus įsitikinimo, bet vis tiek turi vaidinti, kad tiki kažkokia įsivaizduojama esybe, tada indoktrinuoti tomis idėjomis kitus žmones, gyventi tame, neturėti lytinių santykių, neturėti šeimos, dėvėti keistus rūbus, daryti keistus ritualus, turėti keisčiausius įsipareigojimus savo bendruomenėje, didžiulę atsakomybę, vos ne dievišką statusą gali pasiekti savo bendruomenėje ir daugybė kitų dalykų.
Čia yra antžmogiškos sąlygos. Tad nereikėtų mums stebėtis, kad žmogus, būdamas tokioje pozicijoje, elgiasi ne taip, kaip turėtų: geria, vartoja narkotikus, turi šeimą, nors tarsi negali turėti, užsiima lytiniais santykiais tiek su suaugusiais, tiek su vaikais.
Mums dėl to nereikėtų stebėtis. Tai yra antžmogiškos sąlygos. Daliai žmonių jos gali būti priimtinos – daliai kunigų ar kitų Bažnyčios darbuotojų, vienuolių ir panašiai, bet ne visi mes vienodi esame. Tai yra dalinis tų žmonių teroras, kai kuriems – visą gyvenimą.
Kaip atlaikyti tokį įvairialypį spaudimą? Tam gali reikėti kažkokių kitų instrumentų, kaip tą nerimą, savo depresiją, šitas kančias kažkaip išlaisvinti. Tai mums nereikėtų stebėtis, kad kunigai elgiasi kažkaip ne taip, kaip mums atrodo, kad turėtų.
Dėl seksualinių nusikaltimų aš irgi nemanau, kad čia celibatas yra kažkoks pagrindinis dalykas. Bažnyčia kaip institucija ir jos teologinės idėjos yra puiki užuovėja tokiems žmonėms, kurie galbūt supranta, kad dėl savo poreikių yra visuomenės atskalūnai, ir gali juos realizuoti toje bendruomenėje, nes tu žinai, kad nebūsi baudžiamas, žinai, kad visi kunigai ar taip, ar taip slepia tuos nusikaltimus: tai gal aš čia kažkaip išsisuksiu.
Arba tie, kurie gal net nesupranta, ką ten daro, gali tai realizuoti. Tiesiog tu turi prieigą prie vaikų. Kas įdomiausia, didžiausias procentas – berniukų, turbūt ir dėl išžaginimo, nes nebus kaip mediciniškai patikrinti, kaip kad merginai atimta nekaltybė. Nežinau, ar teisingą frazę pavartojau.
Yra daug priežasčių, kodėl Bažnyčia kenčia ir ji kentės dėl savo teologinės ir institucinės struktūros. Dalis tų dalykų tikrai nepasikeis būtent dėl tų priežasčių. Žmonės ten kenčia dėl jų, tai nereikėtų stebėtis, kad jie po to elgiasi netinkamai. Aš negalėčiau tokiomis sąlygomis būti. Tai yra antžmogiška. Kai kuriems kunigams, žinoma, tai tinka, bet tikrai ne visiems.
Pedofilija yra laikoma liga. Yra ir tokių mokytojų, ir kitų darbuotojų, kurie dirba su vaikais. Ar stipriai čia prisideda tos sąlygos?
A. Kvecys: Mechanizmai aiškiai yra išdėstyti. Mes visi skirtingi esame toje pačioje institucijoje. Galime labai skirtingai elgtis, realizuoti save, veikti ir panašiai. Tai praktiškai antžmogiška galios pozicija.
Įsivaizduokit, Aušrotas sako: „Niekas netrukdo pranešti.“ Galvojau, kad man susprogs galva. Jis turbūt nieko nežino apie aukų psichologiją, jums reikėtų pamokas praeiti. Visuomenės spaudimas – jeigu mažas miestelis, ką tu praneši?
Negi tu būsi teisus prieš tą kunigą? Jeigu esi ta davatka, kuri eina į tą bažnyčią pas tą kunigą, o tavo dukra nukentėjo – tai juk nenumirė, kaip ir viskas „ok“. Jeigu kunigėlį iš parapijos išveš, tai kaip mes tokį iškilų žmogų, kuris čia dar ir mokyklą parėmė arba ateina kalbą pasakyti, išmesime iš savo bendruomenės?
Priežasčių yra. Ne aukos pačios kaltos. Turi vykti tyrimai. Tai turi būti išgirsta ir paskatinti aukas, kitus žmones ir aukų artimuosius apie tai pranešti.
