Šilauogių augintojas Vaidas išdavė aukso vertės patarimus: derliumi neatsidžiaugsite

Kai kaunietis Vaidas Milikauskas su drauge Danguole prieš 15 metų atvyko į seną, apleistą Danguolės močiutės sodybą, jie nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną čia jie augins šitiek įvairių augalų ir rinks derlių.

Šiandien, be visų kitų augalų, ypatingo dėmesio gauna čia augančios šilauogės, kurias šio ūkelio šeimininkai saugo nuo paukščių itin unikaliu būdu.

Viskas prasidėjo nuo apleistos sodybos

Vaidas pasakoja, kad pradžioje nei jis, nei jo draugė neplanavo kurti ūkio ar rimtai užsiimti žemės ūkiu. Sodyba priklausė draugės močiutei, tačiau po jos mirties ilgą laiką buvo apleista.

„Prieš 15 metų praktiškai čia atvažiavome ir po truputį pradėjome tvarkyti ją. Tada buvo tiesiog momentas, kad atvažiavom šiek tiek pabūti čia. O kai atvažiavom, tada po truputį gimė mintis, kad galbūt galima atgaivinti tą sodybą, gal čia galima padaryti kažką gražaus ir naudingo“, – prisimena jis.

Pasak Vaido, viskas vyko labai natūraliai ir palaipsniui – be didelių planų ar iš anksto numatytos vizijos.

„Nebuvo taip, kad susėdom ir susiplanavom, kaip viskas atrodys. Viskas augo palaipsniui. Gal todėl ir užtruko 15 metų, o mes vis dar ją gražinam“, – sako jis.

Pats Vaidas gimė, augo ir iki šiol gyvena Kaune. Ir nors jis yra baigęs bitininkystės studijas, daugelį metų dirbo visiškai su žemės ūkiu nesusijusį darbą. Vis dėlto susidomėjimas gamtine žemdirbyste ilgainiui tapo tuo pagrindu, kuris padėjo pradėti kurti ūkelį kaime.

Pirmieji šilauogių krūmai

Pora pirmąsias šilauoges pasodino vos šiek tiek apsitvarkę sodybą. Tuo metu ten augo dešimt krūmelių.

„Mes jas pasodinome pagal visas rekomendacijas – į rūgščias durpes, duobėse. Bet ilgainiui pasimatė, kad duobės nėra praktiškas sprendimas“, – pasakoja Vaidas.

Didžiausia problema tapo ne tik žolės, bet ir kurmiai. Tiesa, pats ūkininkas jų kenkėjais nevadina.

„Kurmis mums yra draugas. Bet jis, besikuisdamas ir ieškodamas sliekų ar grambuolio lervų, sumaišo žemes su durpėmis. Tada mažėja dirvos rūgštingumas, joje pradeda augti žolės, o šilauogėms tai ne į naudą“, – aiškina jis.

Kita problema buvo vanduo – pasak Vaido, šilauogėms jo reikia itin daug. Būtent todėl vėliau buvo nuspręsta viską įrengti kitaip: buvo iškastas tvenkinys, o šilauogės sodintos ne į atskiras duobes, bet į tranšėjas.

Auginimo vietą apsaugojo nuo kurmių

Šiuo metu ūkelyje auga 35 šilauogių krūmai, pasodinti specialiai įrengtose tranšėjose, ir dar 14 krūmų pertvarkytose duobėse.

„Į tranšėjas įklojome tinklą nuo kurmių, kad jie negalėtų patekti į durpes ir priknaisioti žemių. Ir tai labai pasiteisino – per penkerius metus kurmiai nė karto neprikasė žemių į šilauogių vietą“, – džiaugiasi Vaidas.

Aplink tranšėjas buvo įtiesta speciali plėvelė, apsauganti nuo žolių skverbimosi, o pačios tranšėjos užpildytos dideliu kiekiu rūgščių aukštapelkės durpių.

Ūkelio šeimininkas pasakoja pasirinkęs tris šilauogių veisles – „Reka“, „Patriot“ ir „Draper“.

„Norėjau, kad derlius prasidėtų kuo anksčiau ir tęstųsi kuo ilgiau. O „Draper“ pasirinkau todėl, kad ši veislė labai tinka šaldymui – uogos išlaiko savo struktūrą ir skonį“, – sako jis.

Paukščiai per dieną sunaikino beveik visą derlių

Vis dėlto didžiausias iššūkis laukė vėliau. Prieš dvejus metus į šilauogyną atskrido didžiulis būrys paukščių.

„Mes pro langą pamatėm, kaip nusileido didžiulis būrys migruojančių špokų. Jie ne tiek sulesė, kiek tiesiog ištaškė uogas nuo krūmų. Kai atbėgau iki šilauogyno, beveik visos uogos jau buvo ant žemės“, – prisimena Vaidas.

Po šio įvykio teko ieškoti sprendimo, kaip apsaugoti derlių nuo sparnuočių. Paprasti tinklai ūkininkui netiko – jis nenorėjo, kad paukščiai į juos įsipainiotų ir žūtų. Tuomet gimė idėja pastatyti savotišką „namą“ šilauogėms.

„Galvojau, kaip padaryti taip, kad būtų patogu ir mums, ir saugu paukščiams. Todėl pastačiau didžiulį karkasą ir uždengėme jį tinklu“, – pasakoja jis.

Tam panaudotas tas pats tvirtas tinklas nuo kurmių, tik pritaikytas apsaugai nuo paukščių. Vėliau paaiškėjo, kad šis tinklas, paliktas per žiemą, apsaugojo šilauoges nuo zuikių ir stirnų.

„Teko sukurti ir specialų mechanizmą, kaip tą tinklą atidengti, kai mums reikia prieiti prie pačių krūmų, nes ne visada reikia, kad viskas būtų uždaryta – pavyzdžiui, kai reikia skinti uogas, pjauti žolę ar laistyti krūmus“, – aiškina Vaidas.

Svarbiausias patarimas – tinkamai pasiruošti

Paklaustas, kokius patarimus duotų pradedantiems šilauogių augintojams, Vaidas pirmiausia pabrėžia pasiruošimo svarbą.

„Šilauogės didžiausių investicijų reikalauja pradžioje. Reikia gerai pasiruošti – išsiaiškinti, kur gausite durpių, kokias veisles rinksitės, kiek šilauogių iš tikrųjų norite ir t. t. Jei viską tinkamai atliksite pradžioje – vėliau bus daug mažiau rūpesčių“, – sako jis.

Anot jo, net ir auginant vos kelis krūmus verta sodinti į tranšėją vietoj atskirų duobių. Tai labai palengvina priežiūrą vėliau.

„Žolės neužauga taip greitai, būna mažiau darbo ravint, pjaunant žolę ir viskas tampa daug paprasčiau“, – tikina pašnekovas.

Jis taip pat rekomenduoja reguliariai papildyti rūgščias durpes ir nepamiršti reguliaraus krūmų genėjimo.

Nemažiau svarbu stebėti, ar netrūksta drėgmės ir reikalui esant gausiai palieti – mažiausiai du kibirus vandens vienam krūmui.

Derlius gali tęstis net iki spalio

Pasak Vaido, tinkamai pasirinkus veisles, šilauogių galima turėti beveik visą vasarą ir net dalį rudens.

„Pirmąsias uogas gerais metais galima paragauti jau birželio pabaigoje. O šiaip nuo liepos iki spalio galima turėti derlių“, – sako jis.

Vis dėlto, jis pastebi, kad daug kas priklauso nuo oro sąlygų.

„Pernai vasarą buvo daug drėgmės, bet labai mažai saulės ir šilumos. Uogų buvo labai daug, bet jos taip ir nesunoko. Kabėjo nesunokusios iki lapkričio“, – pasakoja Vaidas.

Jis pabrėžia, jog sunku tiksliai įvardinti, kada prasideda ir baigiasi šių uogų derlius, nes tai priklauso nuo orų. Kartais uogas galima skinti visą vasarą ir net iki spalio mėnesio, o kartais derlius būna trumpas, menkas arba išvis neuždera.

Kaip vertinate šį straipsnį?
👍 0 👎 0 Iš viso: 0
0% 👍 0% 👎