Kamilė Lukauskytė
Skiepai daugeliui atrodo kaip įprasta vaikystės dalis, apie kurią susimąstoma tik atėjus laikui apsilankyti pas gydytoją. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau tėvų nusprendžia kai kurių vakcinų atsisakyti arba vaikų apskritai neskiepyti. Specialistai įspėja, kad tokia tendencija gali turėti pasekmių, apie kurias visuomenė ilgą laiką galėjo būti tiesiog pamiršusi.
Diskusija apie tai, ar tam tikros vakcinos turėtų būti privalomos, vėl tampa aktuali. Vis dėlto ekspertų nuomonės išsiskiria ne tiek dėl pačių skiepų reikšmės, kiek dėl to, kaip valstybė turėtų reaguoti į mažėjantį skiepijimo mastą.
Vienas klausimas – du skirtingi požiūriai
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkas Gytis Dudas pabrėžia, kad sprendimai dėl privalomos vakcinacijos jau peržengia vien mokslo ribas. Mokslininkai gali vertinti duomenis ir ligų keliamas rizikas, tačiau klausimas, kokių priemonių imtis, yra susijęs ir su politiniais sprendimais bei visuomenės susitarimu.
Jo teigimu, yra ligų, kurių atveju didelė gyventojų skiepijimo aprėptis gali reikšmingai pristabdyti jų plitimą ar net padėti jas eliminuoti. Tačiau kartu egzistuoja ir kita medalio pusė – vakcinos, kaip ir kiti medicininiai preparatai, gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.
Tuo tarpu Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė Inga Ivaškevičienė daugiau dėmesio skiria pačiam privalomumo klausimui. Pasak jos, skirtingose Europos valstybėse taikomi nevienodi modeliai, o pernelyg griežtas reikalavimas kai kuriems abejojantiems žmonėms gali sukelti priešingą reakciją – dar didesnį nepasitikėjimą.
Todėl diskusija nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Ką gali reikšti mažėjantis skiepijimas?
Vienas svarbiausių specialistų minimų pavyzdžių – tymai.
Ši infekcija ilgą laiką buvo laikoma viena iš ligų, kurių plitimą pavyko stipriai suvaldyti. Tačiau sumažėjus skiepijimo mastui, Europoje vėl fiksuojami tymų atvejai ir protrūkiai. I. Ivaškevičienė tai pateikia kaip aiškų pavyzdį, kas gali nutikti visuomenei nustojus skirti pakankamai dėmesio vakcinacijai.
Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į poliomielitą ir kokliušą. Tai ligos, kurių pavojus visuomenės akyse gali atrodyti gerokai mažesnis vien todėl, kad žmonės retai su jomis susiduria.
Tačiau būtent čia slypi paradoksas: kuo sėkmingiau liga ilgą laiką kontroliuojama, tuo lengviau visuomenė gali pamiršti, kodėl apskritai buvo pradėta masiškai skiepytis.
I. Ivaškevičienė perspėja, kad prognozuoti, kada konkrečiai galėtų kilti naujas protrūkis, sudėtinga. Tačiau mažėjant skiepijimo aprėptims, didėja sąlygos infekcinėms ligoms sugrįžti.
Ar privalomi skiepai būtų vienintelė išeitis?
Čia ekspertų požiūriai vėl išsiskiria.
Viena iš aptariamų alternatyvų – ne absoliutus privalomumas visiems, o tam tikri reikalavimai vaikams, norintiems lankyti ugdymo įstaigas. Toks modelis, G. Dudo vertinimu, galėtų tapti tam tikru kompromisu tarp individualaus pasirinkimo ir visuomenės sveikatos apsaugos.
Tačiau kyla ir praktinių klausimų: kaip tokia sistema būtų įgyvendinama, kas tikrintų vakcinacijos statusą ir kokios būtų pasekmės šeimoms, kurios nuspręstų reikalavimų nesilaikyti?
Todėl kalbant apie privalomą vakcinaciją neužtenka vien pasakyti „privaloma“ arba „neprivaloma“. Reikėtų apsvarstyti ir konkrečias taisykles, išimtis bei jų taikymo mechanizmą.
Kodėl dalis tėvų vis dar abejoja?
Specialistai mano, kad viena pagrindinių problemų yra ne vien kategoriškas vakcinų atmetimas, bet ir informacijos trūkumas.
Tėvai šiandien gali rasti milžinišką kiekį informacijos internete, tačiau ne visa ji yra patikima. I. Ivaškevičienė pabrėžia, kad žmonių abejonės neretai kyla iš baimės pakenkti savo vaikui, todėl pokalbis su specialistu ir aiškūs atsakymai į konkrečius klausimus gali būti svarbi sprendimo dalis.
Diskusijoje taip pat paliestas seniai paneigtas teiginys apie MMR vakcinos ryšį su autizmu. G. Dudas priminė, kad ši sąsaja buvo paremta suklastotais duomenimis ir vėliau paneigta.
Kita vertus, gydytoja pabrėžia, kad nėra tokios taisyklės, jog kiekvieną vaiką visomis aplinkybėmis galima skiepyti bet kuria vakcina. Prieš skiepijimą turi būti įvertinta vaiko sveikatos būklė ir galimos konkrečios kontraindikacijos.
Taigi klausimas dėl privalomų skiepų išlieka gerokai platesnis nei paprastas pasirinkimas tarp „už“ ir „prieš“. Už jo slypi ir visuomenės sveikata, ir tėvų teisė priimti sprendimus, ir valstybės atsakomybė už infekcinių ligų kontrolę.
O viena svarbiausių specialistų siunčiamų žinučių išlieka paprasta: ligos, kurių visuomenė ilgą laiką beveik nematė, nebūtinai yra išnykusios visam laikui.
