Neįkainojama parama netekusių mamų bendruomenei
Yra skausmų, kurių neįmanoma užgydyti vaistais, tačiau bendrystė ir supratimas gali padėti juos išgyventi. Labdaros ir paramos fondas „Tuk Tuk Širdele“ organizuoja specialias stovyklas, skirtas mamoms, kurios aukoja savo jėgas sunkiai sergančių vaikų priežiūrai arba patyrė skaudžią netektį. Šios stovyklos tampa saugia erdve, kurioje nereikia slėpti emocijų ar apsimesti stipriomis – čia svarbiausia yra tikra parama ir jausmų priėmimas.
Vaidos šeimos išgyvenimai – nuo ligos pradžios iki netekties
Vaidos Marcišauskienės gyvenimas sustojo prieš penkerius metus, kai jos septyniolikmetė dukra susirgo itin reta ir agresyvia smegenų liga. Mergina, kuri visada spinduliavo džiaugsmą ir energiją, pandemijos metu ėmė keistis – dažnai jautėsi pavargusi ir vengė socialinių kontaktų. Išsigandusi mama nusprendė nedelsti ir išvežė dukrą į ligoninę, kur po sudėtingų tyrimų buvo nustatytas smegenų kamieno auglys. Po ilgos operacijos mergina neišgyveno, o diagnozė atskleidė, kad išgyvenamumo galimybės buvo itin mažos.
Donorystė – šviesos spindulys tamsioje valandoje
Vaidos šeima priėmė nepaprastai sunkų, bet kilnią sprendimą – paaukoti dukters organus donorystei. Septyni žmonės gavo antrą šansą gyventi, o žinia, kad dukters širdis atiteko vyrui iš Vokietijos, Vaidai tapo simboliniu ženklu, kad jos dukra vis dar gyvena per kitus. Šis gestas suteikė moteriai stiprybės ir vilties, leidžiančios nešti dukters atminimą per savo gyvenimą.
Laidotuvės – atsisveikinimas per dukters gimtadienį
Vienas skaudžiausių Vaidos prisiminimų – dukters laidotuvės, kurios įvyko būtent tą dieną, kai jai būtų sukakę aštuoniolika metų. Mama nusprendė laikyti urną namuose iki šios dienos, norėdama atsisveikinti būtent tada. Per ceremoniją artimieji laikė aštuoniolika rožinių balionų, iš kurių vienas netikėtai pakilo į dangų – tai Vaidai pasirodė kaip ženklas, kad dukra vis dar yra šalia ir jos amžinas amžius liko septyniolika.
Išgyvenimo kelias ir naujos gyvenimo prasmės paieškos
Po dukters netekties Vaida ilgą laiką jautėsi tarsi slystanti tuneliu be garso ir šviesos, tiesiog atlikdama būtinas dienos užduotis, kad galėtų išgyventi. Šis skausmas paveikė ir jos asmeninį gyvenimą – iširo santuoka. Tačiau net ir susidūrusi su dar viena sunkią diagnoze – vėžiu, Vaida atrado naują jėgą gyventi. Ši liga tapo priminimu, kad gyvenimas yra vertingas ir jo negalima atidėlioti.
Stovyklos „Tuk Tuk Širdele“ – bendrystės ir stiprybės oazė
Vaida apie fondo organizuojamas stovyklas sužinojo atsitiktinai ir iš pradžių buvo skeptiška, manydama, kad tai bus tik liūdesio kupina patirtis. Tačiau stovykloje ji sutiko moteris, kurios išgyvena panašius skausmus, o bendrystė ir supratimas atvėrė naujas galimybes išreikšti jausmus ir rasti vidinę stiprybę. Stovykla nėra apie liūdesį – tai vieta, kur galima būti savimi, nebijoti verkti ar tylėti, nes visos dalyvės supranta viena kitą be žodžių.
Gyvenimo džiaugsmo atradimas per bendrystę
Vienas jautriausių momentų Vaidos gyvenime įvyko stovykloje, kai po chemoterapijos ji pirmą kartą drįso nusiimti peruką. Žiūrėdama į Baltijos jūrą, ji pajuto stiprų impulsą gyventi, suprasdama, kad jos širdis vis dar plaka ir ji yra pasaulio dalis. Ši patirtis leido jai priimti sprendimą nepasiduoti skausmui ir nešti dukters šviesą per savo gyvenimą. Dabar Vaida jaučia norą gyventi ir dalintis šiuo gyvenimo džiaugsmu su kitais.
Fondo veikla ir bendruomenės palaikymas
Labdaros ir paramos fondo „Tuk Tuk Širdele“ įkūrėja Alina Šiaulevičiūtė pabrėžia, kad stovyklos gimė iš noro, kad nė viena mama neliktų viena su savo skausmu. Šios stovyklos suteikia galimybę būti tikromis, dalintis savo emocijomis ir gauti reikalingą paramą. Šių metų stovykla „Po tais pačiais sparnais“ Judrėnuose ne tik suteikė poilsio, bet ir dovanojo bendrystę, muziką, skrydį lėktuvu bei nuoširdų rūpestį, kuris padėjo dalyvėms atrasti viltį po sunkiausių gyvenimo išbandymų. Fondo veikla neapsiriboja vien tik renginiais – ji yra svarbi emocinės paramos dalis, leidžianti mamoms pajusti gyvenimo šviesą ir viltį net sunkiausiomis akimirkomis.
