Lukas Starkus
Daugeliui Stanislavas Stavickis-Stano vis dar asocijuojasi su legendine grupe „Delfinai“, pilnomis koncertų salėmis ir ryškiausiais lietuviškos popmuzikos hitais. Tačiau už šios matomos sėkmės istorijos slypi kur kas gilesni ir sudėtingesni išgyvenimai: vaikystė internate, finansiniai atlikėjo karjeros pakilimai bei nuosmukiai, dešimtmečiai gyvenant iš kūrybos bei autorių teisių, kova su kraujo vėžiu ir iš esmės pasikeitęs požiūris į gyvenimą bei pinigus.
Tinklalaidėje „Pokalbiai apie pinigus“, kurią vedė „Profitus“ rinkodaros vadovė Miglė Grybinienė, Stano atvirai pasidalijo mintimis apie savo atėjimą į muzikos pasaulį, atskleidė, kiek iš tiesų uždirba dainų autoriai Lietuvoje, kaip veikia autorių teisės ir kodėl šiandien jis niekada nekeistų vidinės ramybės į didesnes pajamas.
Vaikystės pamoka internate: „Niekada niekas tau nepadės“
Svarbi Stano asmenybės ir požiūrio į finansus atsparumo dalis susiformavo dar vaikystėje, kurią jis praleido lietuvių namų internatinėje mokykloje, skirtoje užsienyje gyvenančių tėvų vaikams. Gyvenimas be tėvų šalia atnešė ankstyvą suvokimą apie savarankiškumą.
„Tėvai gyvena svetur, o tu esi su savo bendro likimo chebra. Tai esminis dalykas, kurį aš šimtu procentų žinau tiek dėl finansų, tiek dėl viso kito: niekada niekas tau nepadės. Kaip blogai bebūtų, niekas neateis ir už tave nieko neišspręs“, – kalbėjo jis.
Dėl šios patirties Stano teigia niekada nesitikintis pagalbos iš valstybės ar kitų asmenų ir nemėgstantis požiūrio, kai reikalaujama, kad kažkas kitas išspręstų asmenines problemas. Žiūrėdamas į ateitį, jis svajojo ne apie materialius turtus, o apie kūrybą – norėjo būti poetu, leido dienas skaitydamas knygas ir naktimis su draugais dalindavosi parašytais eilėraščiais.
Muzikinė karjera prasidėjo beveik atsitiktinai – po to, kai „Poezijos pavasario“ konkurse jo kūryba nebuvo įvertinta, o Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas patarė prieš siekiant rezultatų „sugadinti toną popieriaus“. Įsižeidęs S. Stavickis su draugais mokyklos rūsyje susirado senus tarybinius instrumentus ir įkūrė roko grupę, iš kurios vėliau gimė „Delfinai“.
Sutartys, pamokos ir uždarbis muzikos versle
Pradėjęs karjerą būdamas vos 18 metų, Stano pripažįsta visiškai nesidomėjęs sutarties sąlygomis ar finansais. Tuometinis „Koja Records“ vadovas Saulius Sventickas pasiūlė sutartį, kurią jaunieji muzikantai pasirašė beveik neskaitę. Tik vėliau Stano suprato atidavęs ir autorines teises, ir likęs be pinigų, tačiau vadybininkas pasirodė esąs sąžiningas žmogus ir vėliau pakeitė sutartį atbuline data, sugrąžindamas teises.
Šiandien, būdamas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA) tarybos pirmininku, Stano pataria jauniesiems kūrėjams pasirūpinti teisiniu bei finansiniu saugumu, neatiduoti savo autorinių teisių ir būtinai konsultuotis dėl sutarčių. Kartu jis pabrėžia, kad kūrėjui neturėtų būti svarbiausia vien pinigai:
„Jeigu tu esi kūrėjas, tai turėtų būti pagrindinis noras, didžiausias ir esminis – paleisti visa tai kuo greičiau ir kuo plačiau, pasidalinti. Ir tada jau antroje vietoje ateina tie pinigai ir sėkmė.“
Stano atskleidė ir konkrečias muzikos verslo pajamas bei uždarbio struktūrą Lietuvoje:
- Už sukurtą dainą atlikėjai moka nuo 1 500 iki 2 000 eurų (darbas užtrunka apie savaitę).
- Finansiškai pats pelningiausias etapas pačiam atlikėjui – už tą pačią 1 500–2 000 eurų sumą užtenka nuvažiuoti ir pakoncertuoti pusdienį.
- Autorinės teisės (LATGA): Atlyginimas už viešą kūrinio atlikimą per radiją, televiziją, renginiuose, kavinėse, prekybos centruose ar viešbučiuose.
- Gretutinės teisės (AGATA): Pajamos atlikėjui bei fonogramų gamintojui už kūrinio atlikimą ar įrašymą.
- Lietuvoje už 1 milijoną peržiūrų „YouTube“ platformoje teisių turėtojas gauna apie 1 000–1 500 eurų, o „Spotify“ moka šiek tiek daugiau.
Verslo pagundos ir pasirinkta ramybė
Stano prisipažįsta išbandęs įvairias sritis – nekilnojamąjį turtą, automobilių prekybą, kitų atlikėjų vadybą. Nors šios veiklos nešė nepalyginamai didesnius pinigus nei muzika, jis priėmė sprendimą grįžti prie to, kas teikia tikrąją laimę.
„Esmė – visa tai man nepatinka. Man nepatinka nekilnojamu turtu užsiimti. Man nepatinka pardavinėti ten tas mašinas. Man nepatinka sėdėt namie ir skambinti, klausti, kur tu, kodėl tu prisigėrei, kodėl tu ne koncerte? Man didžiausia laimė yra atvažiuoti iš ryto, pasidaryti arbatėlės, paimti maisto ir kurti muziką. <…> Net jeigu mano pajamos sumažėtų dvigubai ar trigubai, na, jeigu pragyventi būtų galima, aš vis tiek nekeisčiau to“, – užtikrintai sako S. Stavickis.
Ligos kaina ir netikėta mokesčių prasmė
Viena jautriausių pokalbio temų tapo Stano kova su kraujo vėžiu (leukemija). Ši patirtis iš esmės pakeitė jo požiūrį į privalomąjį sveikatos draudimą (PSD) ir valstybės mokesčius, kuriuos daugelis savarankiškai dirbančiųjų dažnai vertina kaip naštą.
Prisimindamas akimirką, kai sužinojo apie ligą, Stano neslepia emocinio šoko:
„Pasaulis baigėsi, kai išgirdau šią žinią. Nieko nejutau iki tol, atrodė, kad vyrams nieko blogo nutikti negali. Bet kai gydytojas pasakė, kad mano plaučiuose yra auglys – buvo šokas. Maniau, kad greitai mirsiu.“
Atsivertęs savo gydymo išrašus bei sąskaitas po 2018 m. taikyto gydymo, Stano pamatė tikruosius medicinos kaštus:
Chemoterapijos kursas: Vieno apsilankymo dienos stacionare kaina siekė apie 1 500 eurų (iš viso prireikė 6 kursų).
Specifiniai tyrimai: Pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimas kainavo apie 1 200 eurų.
Bendras gydymo biudžetas: Galutinė jo gydymo suma siekė 18 000–20 000 eurų.
Sudėtingesni atvejai: Pavyzdžiui, šalia gydyto žmogaus kaulo čiulpų transplantacijos kaina siekė apie 80 000 eurų.
„2018 metais PSD savarankiškai dirbantiems buvo 37 eurai. Man reikėtų 41 metus mokėti PSD, kad padengčiau savo gydymo išlaidas. Po to, kai aš susirgau vėžiu, po gydymo aš pažiūrėjau, kiek tai kainavo… Tu galvoji, o jeigu reikėtų pačiam susimokėti? Kalbant apie pinigus, PSD ir mokesčiai yra geras dalykas“, – teigia vyras.
Anot Stano, ši patirtis padėjo suprasti, kad mokesčiai nėra tiesiog valstybės „visuomeninis mokestis“ ar našta – tai solidarumo mechanizmas ir saugumo tinklas, kuris garantuoja, jog susidūrus su gyvybei pavojinga liga žmogus nebus paliktas likimo valiai vienas.
