Į redakciją vis dažniau kreipiasi žmonės, kurie susiduria su netikėtomis teisinėmis kliūtimis po artimųjų mirties. Viena skaitytoja pasidalijo istorija, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip šiltas šeimos prisiminimas, tačiau netikėtai virto sudėtingu teisiniu klausimu.
„Tėvas mane augino nuo vaikystės, tačiau dabar, kai jis mirė, paaiškėjo, kad civilinės metrikacijos dokumentuose jis nebuvo įrašytas kaip mano tėvas. Paveldėjimo procese notaras paaiškino, kad teisiškai tėvystė neįregistruota ir negaliu priimti palikimo. Kaip elgtis tokioje situacijoje?”– plačiau klausimą advokatei pateikė skaitytoja.
Į klausimą atsako advokatų kontoros „ADVOCATERA“ advokatė Raimonda Lazauskienė.
Susipažinus su situacija, svarbu pažymėti, kad tėvystės fakto nustatymas teismo tvarka galimas ir po spėjamo tėvo mirties, tačiau tik esant tam tikroms sąlygoms. Tokios bylos nagrinėjamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) V dalies XXVI skyriuje numatyta ypatingąja teisenos tvarka.
Praktikoje šie atvejai dažniausiai kyla tuomet, kai vaikas gimė ne santuokoje, o tėvystė realiai buvo pripažinta šeimoje, tačiau nebuvo formaliai įregistruota civilinės metrikacijos skyriuje. Tokiu atveju asmuo visą gyvenimą gali būti augintas ir išlaikomas tėvo, tačiau dokumentuose šis ryšys nėra įformintas.
Teismas juridinę reikšmę turintį tėvystės faktą nustato tuomet, kai vaiko gimimo liudijime nėra įrašyto tėvo, spėjamas tėvas miręs, todėl nebegalima pradėti įprasto tėvystės pripažinimo proceso, taip pat nėra galimybės gauti dokumentų kitokia nei teismo tvarka.
Tokiais atvejais teismui pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad miręs asmuo iš tiesų buvo vaiko tėvas – tai gali būti tėvo testamento ištraukos, liudytojų parodymai, bendro gyvenimo faktai, nuotraukos, susirašinėjimai, išlaikymo pervedimai ir kt. Jei tokių įrodymų pakanka, DNR ekspertizė nėra būtina. Jei įrodymų vis dėlto nepakanka, teismas gali skirti genetinę ekspertizę, paimant DNR mėginius iš mirusiųjų giminaičių – brolių, seserų ar tėvų. Tokie tyrimai leidžia nustatyti giminystę net ir po daugelio metų, o kai kuriais atvejais net panaudojami archyviniai mėginiai iš medicinos įstaigų ar autopsijos medžiagos.
Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad vien formalus dokumentų netikslumas negali paneigti realiai egzistavusio šeimos ryšio. Jeigu žmogus nuo gimimo buvo augintas konkretaus asmens, šis teikė išlaikymą, dalyvavo auklėjime, jį pripažino kaip savo vaiką, o vėliau net ir testamente įvardijo sūnumi ar dukra – tokie įrodymai teismui dažniausiai laikomi pakankamais tėvystės faktui nustatyti.
Tėvystės nustatymas po tėvo mirties nėra paveldėjimo ginčo forma, o žmogaus teisės į savo kilmės ir tapatybės pripažinimą įgyvendinimas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kiekvienas asmuo turi teisę žinoti ir teisiškai patvirtinti savo kilmę. Tai yra privataus gyvenimo dalis, saugoma pagal Konvencijos 8 straipsnį.
Teisiškai įregistruota tėvystė suteikia teisę paveldėti po tėvo mirties, leidžia tvarkyti „Sodros“, civilinės metrikacijos ir registrų duomenis, užtikrina teisę į socialines garantijas bei pilną šeimos teisinį statusą.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
