14 metų Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA). Tiek kol kas truko Jono Valančiūno karjera už Atlanto ir praeitų metų istorija pavadinimu „Ar grįš JV į Europą?“ tęsiasi antra dalimi.
Kaip prieš metus Jono vardas buvo siejamas su Atėnų „Panathinaikos“, o graikai sirgaliai sekė net lietuvio skrydį, taip dabar į jį nukrypusios Kauno „Žalgirio“ sirgalių akys.
Aukštaūgis jau kurį laiką neslepia noro grįžti į Europą ir dabar viskas Denverio „Nuggets“ rankose. Jei būtų paleistas, lietuvis galėtų rinktis iš pasiūlymų, kuriuos jam ant stalo dės Eurolygos klubai.
Sava šalis, savi namai ir sava gamta – to kasmet per sezoną pasiilgsta centras.
JV puikiai supranta, kas jo lauktų atvykus į sirgalių itin stebimą klubą Europoje. Bet tai nė kiek jo neatbaido nuo Europos krepšinio idėjos.
„Puikiai žinau, kad sirgaliams rungtynės yra jautri tema. Jei viskas gerai – pasaka, jei nėra gerai – būna visokių kritikų. Bet čia ir yra tavo svarba, tu neužmiegi, tai tau yra spyris į užpakalį, kad būtumei visada pasiruošęs, visada formoje, visada rodytumei geriausią krepšinį. Šitas tik prideda papildomos motyvacijos, jei turi kiaušinius“, – sako vienas geriausių Lietuvos centrų.
Krepsinis.net JV kalbėjo ne vien apie klubinę karjerą, buvimą Nikolos Jokičiaus pašonėje, veterano statusą bei ką jam reiškia iškovoti titulą. J.Valančiūnas taip pat šnekėjo apie rinktinės situaciją, spaudimą jauniems žaidėjams viešumoje ir po praeito „lango“ nuskambėjusią istoriją apie rinktinės rutinoje buvusį Rimo Kurtinaičio agentą.
„Juk visi nori žaisti krepšinį, visus krepšinis veža, mini traumos nėra pasiteisinimas jiems ir jei žaidėjai nenori, galbūt yra kažkas viduje, o ne žaidėjų nore. Viskas gerai, žaidėjai nori, tiesiog reikia visiems pasižiūrėti į veidrodį ir nustoti linksniuoti žaidėjus, kurie neatvažiuoja“, – teigė aukštaūgis.
Apie visa tai – išsamus Krepsinis.net pokalbis su J.Valančiūnu.
– Neseniai sugrįžote į Lietuvą, laiką leidžiate įvairiose vietovėse, ar vis tik grįždamas čia vasaroti turite vieną vietą, kurią vadinate namais, ar kol kas vienos tokios nėra?
– Labai neprisirišu prie vienos ar kitos vietos, visur smagu aplankyti gamtą, savo kampus, prioritetai yra savi kampai. Apžiūrėti, pabūti, truputį parelaksuoti gamtoje. Bet mėgstu ir Vilnių. Geriausia yra balansas, kai gali pabūti ir gamtoje, ir išeiti į gerą restoraną pavalgyti skanaus maisto, pasižiūrėti miesto šurmulį. Čia pats geriausias dalykas, kai kitą dieną gali išlėkti į gamtą, būti izoliuotas nuo žmonių, pasisemti energijos iš gamtos.
– Čia ta detalė, kurios Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), veikiausiai, negausi? Vos valanda kelio nuo vieno taško iki kito, ir iš didmiesčio tu gamtoje.
– Čia ne atstumo reikalas – daugiau laikas turi savo kainą. Laiko sezono metu tiek nėra, sėdi, darai visokius dalykus, nes krepšinis vis tiek nėra 2 valandos salėje ir viskas. Susideda rutina, savęs priežiūra, tai laiko tam trūksta. Nes, pavyzdžiui, Denveryje gamtos tikrai netrūksta.
– Kuomet grįžtate pas mamą į Uteną, ką padarėte iškart dabar vos grįžęs į Lietuvą, kiek vaikystės nostalgijos detalių juose dar yra, gal ten likę jaunimo laikų trofėjai, galbūt dar kažkas?
– Čia tik dizaino detalės, tokių dalykų mano akis nepagauna, labiau pagaunu pievą, mišką, ežerą, tokius dalykus. Labiau prisirišu prie vietos nei dizaino dalykų. O dėl trofėjų, jų yra visur kažkiek. Kai jau grįšiu, viską baigsiu, reikės visus gražiai į vieną vietą sudėti.
– Kai kuriems nutinka įvairių kuriozų su medaliais ar apdovanojimais, jūsiškiai visi vietoje?
– Reikia pasižiūrėti, ar viskas vietoje, bet manau, kad taip. Jei jų nelieti, tai kojų neturi, nevaikšto, o pats bandau neišmėtyti tokių dalykų, nes nėra jų per daug (Juokiasi).
– Jau 14 metų Lietuvoje nesate nuolatinis gyventojas, per tiek laiko draugų vietiniuose kraštuose dar likę?
– Vis tiek kiekvieną vasarą grįžtu į Lietuvą, matau, kaip Utenoje kažkas naujo pasistato, išauga – nestovi vietoje, tiek miestai, tiek žmonės. O draugai, kas pakėlę sparnus į užsienį, kas į Vilnių, ar Kauną, kas likę vietoje. Nėra ryšis toks, kas bendrautume kasdien, tačiau susitikę gatvėje tikrai nepraeiname nepasisveikinę.
– Nemažai miestų esate pakeitęs už Atlanto, ar ten susiradote žmonių, kuriuos galite laikyti tikrais draugais?
– Tikrų draugų, kaip sakoma, nereikia daug ir negali būti daug. Kuo mažiau, tuo geriau, kai jų pamažėja, dar geresnis gyvenimas pasidaro (Šypsosi). Svarbiausia turėti kelis gerus draugus, kuriais gali pasitikėti ir tikėti. Čia didžiausias dalykas, ką gali turėti kaip žmogus. Neskirstau žmonių į tautybes – lietuviai, amerikiečiai, vokiečiai, man tas pats, bendrauju su žmogumi. Turiu draugų ir lietuvių, ir amerikiečių, ir kanadiečių.
– Manau, kad ne skirstyme esmė, o mentalitete, kuris tarp lietuvių ir amerikiečių skiriasi gana stipriai. Ar jums per visus šiuos metus prilipo tas amerikietiškas pozityvas, kartais – dirbtinumas, kuomet bendraujant kartais nežinai, žmogus kažko teiraujasi, nes jam rūpi, ar dėl vaizdo?
– Aš vis tiek lietuvis, man visada prie širdies labiau Lietuvos kultūra ir mentalitetas, ir gyvenimo būdas, kad ir kiek metų praleidau ten. Lietuva vis tiek yra kur mano šaknys, tas veža labiausiai. Negaliu pasakyti, kad negaliu pakęsti Amerikos, bet labiau rinkčiausi Lietuvą (Juokiasi). O dėl bendravimo, koks man skirtumas, kaip manęs klausia? Aš žinau, ką darau, ko man reikia, kaip elgiuosi, o ką kiti galvoja, nesigilinu. Atsakai ir eini toliau. Nesigilinu, nuoširdžiai su manimi šneka ir klausia, ar ne. Toliau gyvenu savo gyvenimą.
– Paminėjote, kad kasdienybės laiką suvalgo ir savęs priežiūros detalės. Kiek tai pakito su metais, kai pasiekėte 34-erių metų ribą?
– Su kiekvienais metais vis labiau tai jauti. Kai esi jaunas, bandai visokių naujų dalykų įtraukti į savo rutiną, su metais supranti, kas tavo kūnui veikia, kas ne, ko tau reikia, ko ne, kaip geriausiai gali save nuvesti į geriausią formą. Susidėlioti. Su metais visi tai jaučia, ir šiaip gyvenant jauti, kaip su metais kinta ir tavo kūnas ir mąstymas, ir poreikiai. Ypač, kai kūnas tavo įrankis, neina jaunyn tas kūnelis.
– Kai pažiūrite į pasą ir matote, kad komandoje jau esate tarp vyriausių, tai priimti sekasi lengvai, ar vis tiek minčių kyla?
– Susimąstai, bet supranti, kad nestovi vietoje. Visą gyvenimą buvau visur jaunas, jauniausias, „atnešk, paduok“, o pastaruosius kelerius metus esu seniausiais rūbinėje, aikštelėje. Aš gi viską suprantu, tai netruks amžinai, viskas turi pradžią ir pabaigą. Ar norėtųsi atsisukti laiką ir būti jaunam vėl? Taip. Bet džiaugiuosi, kas įvyko, turiu patirties, žinau, kaip veikia mano galva, mąstymas, mėgaujuosi kiekviena diena. Tai parodo, kad reikia mėgautis tuo, ką turi dabar.
– Kaip manote, rūbinėje ryškinantis lyderius, daugiau duoda amžius ir skaičius pase, ar tai individualu ir priklauso nuo konkrečios asmenybės?
– Čia priklauso nuo žmogaus, kiekvienas yra skirtingas: vienas tylesnis, kitas garsesnis, vienas aštresnis, kitas ramus. Susideda iš daug charakterio savybių, patirties. Jei neturi ką pasakyti, gal geriau patylėti? Ar jei esi nepatyręs ir bandai mokyti kitus, tai man irgi nelabai tinka. Aš gal truputį tylesnis, daugiau rodau pavyzdžiu, jei reikia, galiu duoti patarimą, jei esu tai praėjęs, bet aš gal toks labiau dvasinis (Šypsosi).
– Ar kažkiek skiriasi, koks lyderis reikalingas rinktinėje ar Europoje, o koks NBA klube?
– Taigi krepšinis visur krepšinis, viskas tas pats, nepriklauso, kur esi, reikia kamuolį įmesti į krepšį (Juokiasi).
– Kiek lūžio psichologiškai jums buvo tada, kuomet iš ilgamečio starto penketo žaidėjo tapote epizodiniu 12–15 minučių krepšininku?
– Jeigu keisčiau kokį žaidėją, kuris nežaistų taip, kaip Jokičius, gal būčiau liūdnas ar panašiai. Bet kai keiti Nikolą… Dabar niekas jo nepakeis. Supranti, kad tavo vaidmuo toks, čia ne apie minutes ir ne apie suolą. Žinau, ką galiu duoti aš, mes kaip komanda žinome, koks mūsų tikslas, darome viską dėl jo. Jei nori laimėti, tai yra ne apie tave. Daug komandų yra, kurios gal nenori laimėti, ten kartais žaidėjai medžioja, kaip įmesti daugiau taškų, bet kai turi tikslą laimėti, darai viską komandos labui. O tavo vaidmuo gali keistis. Kaip ir man – turiu keisti Nikolą, kažkur kažko tuo metu pridėti.
– Ar manote, kad tokie pavyzdžiai kaip Nikolos Jokičiaus ar Lukos Dončičiaus yra įrodymas, kad NBA krepšinyje tave geriausiu padaryti gali ne fizinės savybės, o galva?
– Žinoma, puikiai matome tai, krepšinį žaidi pirmiausiai su galva, o po to ateina kūnas. Svarbiausia, kaip mąstai, kaip matai vaizdą aikštelėje, o jau toliau eina fizinės galimybės.
– Matant N.Jokičių atrodo, kad krepšinį jis myli, bet jam tai nėra svarbiausias dalykas gyvenime. Vietoje NBA čempionų parado jis jau laukia kelionės pas savo žirgus ir visi asmeniniai pasiekimai jam yra antrame plane. Taip ir yra?
– Jam yra svarbus krepšinis, jis jį myli, bet jis unikalus, vienas toks. Jam nepatinka tie prašmatnūs dalykai, paradai, plojimai ir t.t. Jam patinka būti su savais žmonėmis, tokia veikla kaip žirgų, kas jam yra hobis ir didžioji gyvenimo dalis. Tik sveikintina, kad jis turi tai, ką žiauriai myli be darbo, be krepšinio.
– NBA yra ta rinka, kur vieną dieną gali būti labai reikalingas, kitą – atleistas. Kaip manote, ar krepšininkui, turinčiam progą rinktis tarp NBA ir kažko kito, reikia iki paskutinio šanso laikytis aukščiausioje planetos lygoje, ar tai vis tik nėra svarbiausia?
– Kiekvienas žaidėjas yra skirtingas, turi savo tikslus ir mato savo gyvenimą skirtingai. Juk ateina kiti dalykai – ne tik krepšinis, bet ir šeima, kur nori gyventi, auginti vaikus, daug susideda. Priklauso nuo situacijų. Neturiu atsakymo į klausimą, nes kiekvienas žmogus skirtingas, kaip jis mato savo didelį paveikslą, taip ir turi daryti. Jei jo svajonė žaisti NBA ir ten išbūti kuo ilgiau, valio, sveikintina, kad žmogus siekia savo tikslo.
– Daug statusą turėjusių europiečių yra neužsibuvę NBA rinkoje: iš pastarųjų, Vasilije Micičius, Aleksandras Vezenkovas, Nigelas Hayesas-Davisas. Kaip manote, kas lemia, ar žaidėjas ten įsitvirtins?
– Yra daug žaidėjų, kurie labai gerai žaidžia Europoje, bet netinka NBA. Tačiau taip pat daug tokių, kurie NBA yra vieni svarbiausių, tačiau negali įsitvirtinti Eurolygoje ar FIBA turnyruose. Matome daug kriterijų, kas gali lemti tai: priklauso nuo situacijos, trenerio, organizacijos, daug dalykų.
– Ką būdamas jaunas norėtumėte žinoti apie NBA virtuvę, ko nežinojote, bet dabar norėtumėte patarti ten žengiančiam mūsų jaunimui – Matui Buzeliui ar Kasparui Jakučioniui?
– Tas krepšinis keičiasi, aš ir dabar daug ko nežinau, rytoj vėl gali būti kitoks krepšinis. Vienas sezonas skiriasi nuo kito, keičiasi pozicijos, ta pati mano „penkta pozicija“ per šituos metus keitėsi. Kažkas prisideda, kažko nebelieka. Net taisyklių traktavimas kinta nuolat. Kas man tiko prieš 14 metų, nebetiks Jakučioniui ar Buzeliui. Sunku sakyti, iš krepšinio pusės patarimų negaliu duoti, iš gyvenimiškos, savęs priežiūros, rutinos, disciplinos – čia gal galiu daugiau.
– M.Buzelis labai stebimas Lietuvoje, o kiek jo žvaigždės statuso Čikagoje matote būdamas šalia NBA?
– Jis yra vienas pagrindinių savo komandoje, tikrai daug dirbantis, viskas su juo gerai. Jei toliau taip dirbs ir tobulės, viskas bus gerai. Žvaigždė? Gal ir taip, nieko labai daug nepasiekęs, bet eina gera linkme, geru keliu, viskas jo rankose. Jis bus rimtas ir geras žaidėjas šioje lygoje.
– Žinodamas NBA verslą, ar M.Buzelio ateičiai Čikagoje gali turėti įtakos, kad komandoje nebeliko Artūro Karnišovo?
– Turbūt bus naujas treneris, naujas vadovas ir nauja valdžia, bet jis jau įrodęs per porą metų, kad gali žaisti gerai, duoti komandai naudą. Dabar žiūrėsime, ar jo vaidmuo keisis ar nesikeis, atėjus naujiems žmonėms. Aš irgi nesu toje organizacijoje, nežinau, kaip jie matys tą didelį paveikslą: ar jie bandys laimėti, ar gauti šaukimų, kad pastiprėtų, priklauso nuo daug dalykų.
– Kalbant apie Mato ateitį rinktinėje, manau, kad daug įtakos jo sprendimams turite ir jūs – daugiau nei treneris ar federacija. Ar jaučiate, kiek svarbus šioje grandyje esate pats?
– Aš gi jo nevaldau, jis suaugęs vyras, 21-eri metai, sprendžia pats (Juokiasi). Aš galiu tik patarti ar atsakyti į jo vieną ar kitą klausimą. Nei mama, nei tėvas, nei juolab aš negalime jo sprendimų lemti. Jis protingas vyras, mato situaciją ir daro sprendimus pats.
– Kalbant apie visą jaunimą, šiais laikais ant jų tenka nemažai naštos ir savotiško spaudimo, kalbant apie būtinybę vykti į rinktinę, duoklę Lietuvai, skolos grąžinimą ar kitus moralinius aspektus. Kaip manote, ar tai veiksmingas būdas prisibelsti iki krepšininkų, ar kaip tik gali kartais suveikti priešingai?
– Kalbų yra nemažai, bet manau, kad visiems mums reikia pasižiūrėti į save, ar patys iki galo atiduodame viską, ką galime. Lengva yra kitą kritikuoti, pasakyti, kad neatvažiavo. Tu nežinai, per ką tas žaidėjas eina, kas vyksta jo gyvenime ar šeimoje, juk kiekvienas turi šeimą, draugus, gal jam tenka eiti per kažkokius sunkumus. Juk nėra taip, kad žinai, jog žaidėjas sveikas, ir tai yra viskas. Bet gal yra psichologinių dalykų?
Kitas dalykas, galime rodyti pirštais į žaidėjus ir sakyti: tas neatvažiavo. Tik ar padarėme viską, kad jis atvažiuotų? Ar turime planą, kaip žaisime, ar sukuriame geriausią aplinką tam žaidėjui žaisti ir gerai jaustis?
Juk visi nori žaisti krepšinį, visus krepšinis veža, mini traumos nėra pasiteisinimas jiems ir jei žaidėjai nenori, galbūt yra kažkas viduje, o ne žaidėjų nore. Viskas gerai, žaidėjai nori, tiesiog reikia visiems pasižiūrėti į veidrodį ir nustoti linksniuoti žaidėjus, kurie neatvažiuoja.
Gryninamės viską spaudoje, neberimta, tokie rimti žmonės, kaip vyrai gi galime pasišnekėti atsisėdę. Ir man galima paskambinti pakalbėti, nepakelsiu – perskambinsiu. Manau, kad visiems reikia kaip šeimoje pasikalbėti bei turėti daugiau santarvės ir ramybės.
– Kaip pats stebėjote pastaruosius rinktinės „langų“ mačus?
– Stebėjau. Jau viskas, kas buvo, nepakeisime, reikia pakeisti, kas gali būti, reikia žiūrėti į artimiausią vasaros „langą“. Fokusuojamės, kad čia viskas būtų gerai, dar šaukštai ne po pietų. Stengsimės, kad kortos būtų mūsų rankose.
– O kaip pats žvelgiate į tuos vasaros „langus“, optimistiškai ar kažkiek atsargiai, su nerimu?
– Tiesiog važiuojame ir darome, kas priklauso nuo mūsų. Bandome laimėti. Ką čia beprižiūrėsi. Nervintis dėl to? Ne. Turi pasiruošti, padaryti darbą nuo savęs, atiduoti viską ir bus ramu. Manau, viskas bus gerai, jei visi tai padarys.
– Situacija kol kas nei labai gera, nei labai prasta. Nuplaukęs Pasaulio taurės turnyras, veikiausiai, būtų tragedija?
– Hipotetinis klausimas jums: ką darytumėte kaip rinktinės kapitonas, jeigu pamatytumėte, kad komandos rutinoje ir autobuse kažkodėl atsiduria trenerio agentas Obradas Fimičius, o tarp jo ir štabo garsiai skamba juokeliai rusų kalba?
– Nežinau, man toks dalykas nepriimtinas. Komanda yra komanda, aš irgi galėjau daug ko tada atsivesti – ir draugų, ir agentų (Juokiasi). Dar suprantu, kai šalia yra šeima, vaikai, mama, žmona, nuo to priklauso, kaip jaučiasi žmogus ir komanda, tai diktuoja ir rezultatą, bet pašaliniai dalykai turi turėti vietą ir laiką. Tu važiuoji daryti darbą. Man tas nepriimtina, aš taip nedariau, kol aš buvau, taip niekada nebuvo.
– Kaip manote, žaidėjai turi teisę panašioje situacijoje prieiti prie trenerio ir pasisakyti, kad jų tai netenkina? Nes žinau, kad buvo tokių, kurie liko, švelniai tariant, labai nustebę ir nepatenkinti.
– Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę ir gali ją išsakyti. Čia jokios hierarchijos neturi būti: ir aš galiu pasakyti, ir man gali pasakyti. Nebe tie laikai, kur negali niekam nieko pasakyti. Aišku, turi būti teisingi dalykai proto ribose. Aš visada buvau už teisingumą, nes visi esame lygūs, visi atvažiuojame į rinktinę iš idėjos, ir laimime visi, ir pralaimime, ir gyvename, ir laikomės tuo pačių taisyklių – nuo jauniausio iki vyriausio. Aišku, treneriai priima sprendimus, kokia bus dienotvarkė, čia jų rankose, bet gyvenimo būdas yra visų mūsų bendras, visi esame lygūs.
– Jūsų paties pavardė garsiai skambėjo tiek praeitą vasarą, kai vyko kalbos su Atėnų „Panathinaikos“ ir graikai sekė jūsų lėktuvo maršrutą, tiek šią vasarą, kai išlindo kalba apie Kauno „Žalgirį“. Kada jautėte daugiau dėmesio – ar pernai tarp graikų, ar dabar savoje šalyje?
– Man jau nebe 20 metų, aš suprantu, kas vyksta. Mane linksniuoja ar ne, manęs tai neveikia, vienodai visiškai. Žinau, ką darau, su kuo kalbu, su kokiomis organizacijomis, ką mano komandos. Nuomonių pilna, smagu, kai yra geros nuomonės, nesvarbu, kai kažkas kažką bando įžeisti (Juokiasi). Gerai, tegul kažkas kuria ažiotažą, čia jau jų pasirinkimas.
– Yra klubų, kuriuose žaidžiant dėmesys yra padidintas – „Žalgiris“, aišku, tarp tokių Lietuvoje. Juose gali būti herojus, vos atvykęs, bet tapti blogu, jei tik rezultatai nepateisins kažkieno lūkesčių. Ar šitos Europos krepšinio dalies esate pasiilgęs ir esate tam pasirengęs, ar vis tik čia yra mažiau teigiama Europos krepšinio pusė?
– Puikiai žinau, kad sirgaliams rungtynės yra jautri tema. Jei viskas gerai – pasaka, jei nėra gerai – būna visokių kritikų. Bet čia ir yra tavo svarba, tu neužmiegi, tai tau yra spyris į užpakalį, kad būtumei visada pasiruošęs, visada formoje, visada rodytumei geriausią krepšinį. Šitas tik prideda papildomos motyvacijos, jei turi kiaušinius. Juk būdamas krepšininku supranti, geras rungtynes sužaidei ar ne. Kai esi jaunesnis, gal labiau kreipi dėmesį į spaudą ar komentarus, o po to juk pats gali įsivertinti, žiūrėdamas analizę. Kritika gerai, spiria į užpakalį ir stumia tolyn, tiesiog turi ją atsirinkti.
– Rokui Pakėnui „Pikenrole“ sakėte, kad dabar labiausiai norite laimėti. Kas jums yra laimėjimas? Ar LKL ar KMT titulas šią tuštumą širdyje užpildytų, ar norisi kažko daugiau?
– Kiekviena lyga, kiekvienos rungtynės yra svarbios, neskirstau jų. Man norisi laimėti. Aš noriu lipti ant pakylos, noriu mėgautis krepšiniu ir vesti komandą kažkur. Čia mano tikslas. O LKL ar KMT, nežinau, kaip pasakyti (Juokiasi).
– Jei jau taip nutiktų, kad NBA sužaidėte paskutinį savo karjeros mačą, ką sau 20-mečiui norėtumėte pasakyti apie tai, kas jūsų čia laukė ir kokį etapą už Atlanto turėjote?
– Sunku, reikia atsisėsti, atsukti, pagalvoti situacijas, gal vienoje ar kitoje pasielgčiau kitaip. Nemanau, kad reikia kažką keisti drastiškai, nes ėjau per tą kelią, pats viską išmokau, sužinojau, patyriau savo kailiu. Atvykdamas į NBA nežinojau daug apie tą lygą, kaip atrodo tas gyvenimas. Krepšinis yra viena, bet lygos ypatumai yra kita. Turbūt nieko nepatarčiau: eiti pačiam, išmokti. Ir pasidžiaugčiau kantrybe.
