Lukas Starkus
Žmonės turi įvairiausių hobių, 38-erių klaipėdiečiui Dovydui Eizai tai – paieškos su metalo detektoriumi. Dažniausiai jis patraukia į pajūrį, kur smėlyje randa nuo įvairiausių neatsakingų poilsiautojų paliktų šiukšlių iki radinių, nuo kurių šiurpsta oda.
Metalo ieškikliais „apsiginklavusiųjų“ paplūdimiuose netrūksta, kaip ir smalsuolių, prieinančių uduoti klausimus, pasikalbėti ar net prišokančių padėti iškasti tai, kas slypi smėlyje.
Vis tik jei įvairūs kamšteliai, vinys ar varžtai maždaug prieš dvejus metus tuo užsiimti pradėjusio vyro nebestebina, tenka iškasti ir tai, ką pamačius kyla įvairių klausimų.
Nuo paprasto pasiūlymo iki valandų valandas trunkančių paieškų
Prisimindamas, nuo ko viskas prasidėjo, Dovydas pasakoja, kad domėtis tuo paskatino sesės vyras. „Ar nori pamėginti paieškoti?“ – toks buvo paprastas klausimas, atvedęs į naują pomėgį.
„Sutikau, nusipirkome po detektorių ir pradėjome po truputį ieškoti. Pradžioje pradėjome visokiuose laukuose, dirbamose žemėse, žiūrėjome žemėlapius, kur kokie senkaimiai buvo pagal istorinius duomenis“, – pasakoja D. Eiza.
Pats pirmasis radinys atmintyje neišliko, tačiau sako, kad radus įdomesnį centą, nors ir visai nevertingą, apėmė džiaugsmas ir azartas.
Vien pats faktas, kad pavyksta kažką rasti, yra geriausias paskatinimas nesustoti. „Kiekvieną kartą, kai detektorius supypsi, sukyla adrenalinas, nes niekada nežinai, ką rasi“, – priduria pašnekovas.
Paieškoms laukuose įtaką daro sezoniškumas, todėl dabar Dovydą su metalo detektoriumi kur kas dažniau sutiksite pajūryje, kur gali atvykti ir į paieškas leistis bet kada. Jis priduria, kad čia jam net labiau patinka, o priežastys – paprastos:
„Visų pirma, lengviau, aišku, kasasi. Ir daug žmonių žiūri, domisi, daug bendrauji, gryname ore būni prie jūros, gamta tokia nereali, vaikštai sau per kokį saulėtekį – atsigauna širdis.“
Paklaustas, ar ilgai tenka vaikščioti pajūriu, kol pavyksta ką rasti, Dovydas pripažįsta – daug kas priklauso nuo vietos, bet pats procesas galėtų tęstis ir tęstis, nes laikas tiesiog ištirpsta. Pavyzdžiui, paskutinės paieškos truko keturias su puse valandos.
„Aš net nepastebėjau, kaip tas laikas praėjo – tokia stipri meditacija… Kai pasineri, neina sustoti. Net žmona jau skambino, sako, gal jau užtenka. (juokiasi)
Atvažiuojame su šeima, kol jie būna prie jūros, deginasi ar vaikas žaidžia smėlyje, aš tuo metu vaikštau su detektoriumi. Visi turi veiklos ir smagiai leidžia laiką“, – šypteli vyras.
Tarp netikėčiausių radinių – ir kopose palaidota jūrų kiaulytė
Metalo detektorius aptinka daiktus maždaug iki pusės metro gylio – giliau kasti tenka nedažnai, vis tik ir tokių atvejų pasitaiko.
Dovydas prisimena kartą, kai ieškiklis pypsėjo nesustodamas. Atkasęs giliau nei pusę metro, vyras rado… padangą.
„Dar galvojau, kas čia tokio gali būti prie jūros? O atkasiau padangą. Iš kur ta padanga pliaže? Buvo toks įdomus radinys, nes padangoje buvo daug vielų ir daug metalų, todėl detektorius ėjo iš proto.“
Vieną įsimintiniausių ir netikėčiausių radinių vyras aptiko visai neseniai, vaikščiodamas po kopas. „Kažkas sugalvojo savo gyvūnėlį palaidoti, jūrų kiaulytę, kopose“, – sako Dovydas.
Toje vietoje buvo sudėlioti pagaliukai, kaip spėja, iš jų šviežiai buvo sudėtas vardas, o gyvūnėlis galimai užkastas visai neseniai, maždaug prieš pusvalandį.
Nežinodamas, kas slypi kopų smėlyje, Dovydas ėmė kasti ir pasiekęs giliau išvydo bačkutę, kurioje buvo gyvūnėlio gaišena.
„Nežinau, nesugalvočiau kopose palaidoti gyvūną ir dar tokioje dėžėje, kur nei suirs, nei dar ką. Be to, kopose smėlyje žaidžia vaikai, tai vis tiek anksčiau ar vėliau kažkas būtų atkasęs“, – svarsto D. Eiza.
Pasiteiravus, kaip sureagavo į tokį reginį, vyras pripažįsta, kad tai išgąsčio nesukėlė, tačiau patirtis nebuvo maloni. Iškart pagalvojo ir tai, kad pats su vaiku žaidžia smėlyje, tad būtų labai nesmagu rasti tokią staigmeną.
Beje, kalbėdamas apie kopas, Dovydas visus įspėja – jo pastebėjimu, tai yra pati nešvariausia vieta prie jūros: „Kai ten ateini su detektoriumi, nespėji kasti ir kamštukų, ir vinių, ir visko – ko tik ten nėra…“
Radiniai – nuo šiukšlių iki Antrojo pasaulinio karo laikų kulkų
Tęsiant pokalbį apie radinius ir paklausus, ar yra radęs ką vertingo, vyras šypteli, kad tai yra dažniausiai sulaukiamas klausimas iš smalsuolių, kurie prieina prie jo paieškų metu.
Anot jo, sunku pasakyti, kas tas vertingas radinys, nes kiekvieno supratimas apie tai skiriasi. Kažkam tai – senos monetos, kažkam – aukso dirbiniai.
D. Eiza sako aukso kol kas neradęs, tačiau įvairių monetų, kapeikų iš sovietinių laikų pasitaiko. Paskutinių paieškų metu pavyko aptikti ir tris kulkas iš Antrojo pasaulinio karo laikų.
„Niekaip nesuprantu, vis galvoju, kaip aš jas galėjau rasti, nes tokių, kaip aš, yra ne vienas, tikrai daug žmonių vaikšto su detektoriais, daug jų sutinku.
Pagalvoju, kaip jie galėjo nerasti, nes buvo ne viena, o visos trys kulkos. Toks radinys irgi nustebino“, – pasakoja pašnekovas.
Vis tik dažniausiai iš smėlio tenka traukti įvairias šiukšles, pavyzdžiui, butelių kamštelius, metalo detektorius itin jautriai reaguoja ir į foliją – jos prie jūros taip pat pilna. Kas pačiam vyrui atrodo įdomu, kad vis dažniau pasitaiko ir metalinių palapinių kuoliukų, dažniausiai kopose.
Be to, važiuojantiems ar einantiems prie jūros, Dovydas turi ir dar vieną žinią: „Prie kokios kavinės ar prie medinių laiptų, žinokite, gali būti daug medvaržčių, vinių ir panašiai.“
Atkasti ką įdomaus visada smagu, tačiau D. Eiza pažymi, kad paieškos nėra vien apie lobių ieškojimą – vaikščiodami ieškotojai surenka rastas šiukšles, tad daro paplūdimius švaresnius ir saugesnius visiems.
Prie jūros tenka ne tik ieškoti radinių, bet ir rūpintis kitų saugumu
Paieškos įdomios ne tik patiems ieškantiesiems ar aplinkiniams, kurie dažnai prieina pasikalbėti ir užduoti rūpimus klausimus. Ne kartą Dovydui teko bendrauti ir su gelbėtojais, kurie visada kreipiasi su vienu prašymu.
„Gelbėtojai privažiuoja, klausia, gal radai ką gero ir jeigu rasi ar kokių auksinių grandinėlių, ar žiedų – atnešk, nes būna žmonės labai dažnai pameta ir pas gelbėtojus palieka kontaktą, kad gal kas ras netyčia ir paskambins“, – pasakoja D. Eiza, pridurdamas, kad ieškantieji siūlo ir atlygius radusiems.
Tačiau radinių paieškos tampa ne tik galimybe išsiaiškinti, kas glūdi po smėliu, ar prisidėti prie to, kad paplūdimiai būtų švaresni. Kartais tenka pasirūpinti ir kitų poilsiautojų saugumu.
Dovydas pasakoja neseniai susidūręs su situacija, kai leidęsis į paieškas pastebėjo įkaušusius vyrus, kurie jau ruošėsi lipti į vandenį, nors buvo iškelta raudona vėliava, pati vieta pavojinga dėl čia esančių duobių:
„Jau buvo vakaras, gelbėtojų nebebuvo, ir labai pavojinga situacija – žmonės sugalvojo maudytis ten, kur dažniausiai skęsta I-ojoje Melnragėje žmonės. Tenka kartais drausminti žmones, kad neitų į jūrą.“
Atrodytų, toks hobis visai paprastas – tereikia pasiimti metalo detektorių, atvykti į pasirinktą vietą ir leistis į paieškas, tačiau, kaip rodo pašnekovo patirtis, į jį susideda kur kas daugiau: per paieškoms skirtą laiką bendraujama su žmonėmis, stebima aplinka, rūpinamasi kitų saugumu.
Be to, anot Dovydo, tai ne tik radinių „medžioklė“, bet ir aktyvus laiko praleidimo būdas. Juokdamasis vyras sako, kad paieškos metalo detektoriais net galėtų būti pripažintos sporto šaka.
„Vaikštai, nuolat lankstaisi, stojiesi, kasi, rankoje visą laiką laikai ir kilnoji detektorių. Po tų keturių su puse valandų, kai vaikščiojau, jau tupiantis kasti jauti, kad mėšlungis traukia, kūnas jau pavargęs, bet vis tiek eini, eini ir negali sustoti.
Tikrai galėtų būti kaip sporto šaka, nes žingsnių nemažai padarai, lenkiesi, dirbi kojomis ir rankomis – yra ką veikti“, – svarsto pašnekovas.
Paklaustas, ar turėtų kokių patarimų norintiems išbandyti ar pradėti paieškas metalo detektoriais, vyras sako – pats prieš pradėdamas daug negalvojo, nusipirko detektorių ir pradėjo, o vėliau vis daugiau domėjosi šia veikla.
Nežinantiems, ar tokia veikla patiktų, jis primena apie galimybę išsinuomoti metalo ieškiklį ir pasibandyti, o norintiems to imtis gali pasakyti – tik pirmyn.
„Kaip ir bet kur, bet ką darant, ar tai verslas, ar hobis, svarbiausia yra pradėti, o paskui viskas jau su laiku ateina“, – nusišypso pašnekovas.
