Lukas Starkus
Kodėl Mėnulis tolsta nuo Žemės?
Mėnulis kasmet nuo Žemės nutolsta apie 3,8 cm. Šis lėtas judėjimas palaipsniui lėtina planetos sukimąsi, todėl para ilgėja. JAV NASA matavimai ir suakmenėjusių organizmų tyrimai rodo, kad šis procesas vyksta jau labai seniai ir ilgainiui paveiks ne tik potvynius bei atoslūgius, bet ir Saulės užtemimų išvaizdą.
Tikslius duomenis apie atstumą tarp Žemės ir Mėnulio pateikė Mėnulyje per „Apollo“ misijas palikti prietaisai. JAV NASA siunčia į juos lazerio impulsus ir matuoja, per kiek laiko šviesa sugrįžta, todėl atstumo pokyčius galima apskaičiuoti milimetrų tikslumu.
Antrą patvirtinimą suteikė geologinė praeitis. 2020 m. žurnale „Paleoceanography and Paleoclimatology“ paskelbtame tyrime buvo išanalizuotos maždaug prieš 70 mln. metų gyvenusio dvigeldžio moliusko „Torreites sanchezi“ suakmenėjusių kriauklių augimo linijos.
Iš šio įrašo matyti, kad kreidos laikotarpiu metai turėjo 372 dienas, o para truko 23 su puse valandos. Taigi mokslininkai nustatė, kad Žemės sukimasis iš tiesų lėtėjo labai ilgą laiką.
Kodėl Mėnulis tolsta nuo Žemės
Šio reiškinio mechanizmas susijęs su potvyniais ir atoslūgiais. Mėnulio gravitacija deformuoja vandenynus ir sukuria du iškilimus priešingose planetos pusėse. Tačiau Žemė sukasi greičiau, nei Mėnulis skrieja aplink ją, todėl šie iškilimai šiek tiek aplenkia Mėnulį. Dėl to atsiranda jėga, kuri nežymiai pagreitina Mėnulį ir perkelia jį į vis didesnę orbitą.
Tas pats energijos mainų procesas veikia ir priešinga kryptimi. Mėnuliui įgaunant daugiau orbitinio impulso, Žemės sukimasis palaipsniui lėtėja. Būtent todėl para po truputį ilgėja. Tai nėra vienkartinė anomalija, o ilgalaikės Žemės ir Mėnulio sistemos evoliucijos dalis. Taigi dabartinis Mėnulio tolimo procesas yra tęsinys proceso, prasidėjusio prieš milijardus metų. Nors šiuo metu kalbame tik apie maždaug 3,8 cm per metus, laikui bėgant poveikis kaupiasi.
Kas pasikeis Mėnuliui vis labiau tolstant
Labai tolimoje ateityje visiški Saulės užtemimai turėtų tapti retesni ir mažiau įspūdingi. Priežastis paprasta: Mėnulis danguje atrodys vis mažesnis. Taip pat silpnės ir šiandien mums pažįstami jūrų potvyniai bei atoslūgiai.
Teoriškai po labai ilgo laiko Žemė galėtų pasiekti visiško potvyninio susijungimo būseną, kai ji suktųsi taip lėtai, kaip Mėnulis skrieja aplink ją, ir nuolat rodytų jam tą patį pusrutulį. Tačiau greičiausiai iki šio etapo nebus prieita. Maždaug po milijardo metų stipresnė Saulės spinduliuotė turėtų sukelti vandenynų išgaravimą, o be skysto vandens išnyks mechanizmas, lemiantis potvynius ir tolesnį Mėnulio tolimo procesą.
Dar vėliau, po kelių milijardų metų, Saulė išsiplės ir taps raudonąja milžine, kuri praris tiek Žemę, tiek jos palydovą.
