Lukas Starkus
Rugpjūčio 6 d. laikraštis „Wall Street Journal“ paskelbė straipsnį apie naują JAV žvalgybos vertinimą, kuriame aprašoma, kaip Vladimiras Putinas artimiausiais metais galėtų patikrinti NATO ryžtą, rašo Vašingtone įsikūrusio Taikos ir diplomatijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Andrew Lathamas leidiniui „19FortyFive“.
Visų pirma, A. Lathamas pažymėjo, kad pareigūnai aprašė visą spektrą galimų scenarijų – nuo kibernetinių atakų ir veiksmų pasitelkiant tarpininkaujančias pajėgas, už kuriuos būtų galima neprisiimti atsakomybės, iki, kraštutiniu atveju, nedidelės sausumos invazijos į rytinį Aljanso flangą laikotarpiu nuo šio rudens iki 2029 metų.
Autorius pridūrė, kad anksčiau Vašingtone buvo manoma, jog V. Putinas nerizikuos provokuoti NATO, kol Ukrainos klausimas liks neišspręstas, tačiau ši prielaida šių metų pradžioje buvo paneigta, kai karas atsidūrė aklavietėje, o Kremliui nepavyko pasiekti būtinos pergalės.
Ekspertas teigė, kad žvalgybos vertinime yra viena eilutė, kurios beveik niekas necitavo ištisai. Kalbama apie patį ekstremaliausią scenarijų – riboto masto sausumos invaziją.
Jis pažymėjo, kad šis scenarijus vertinamas kaip mažai tikėtinas, tačiau bėgant metams jo įgyvendinimo tikimybė pamažu didėja.
„Dokumento autoriai žurnalistams nepateikia procentinių skaičių tokiais klausimais, o tai, kas galiausiai pasirodė spaudoje, labiau primena atsargų prognozuotojo vertinimą nei lažybų koeficientus“, – teigė straipsnio autorius.
Jis pabrėžė, kad ši ataskaita pasirodė praėjus maždaug savaitei po to, kai Rusijos sparnuotoji raketa X-101 nukrito rytų Lenkijoje.
„Abu įvykiai svarbūs dėl tos pačios priežasties: tai, kaip NATO dabar reaguoja į nedidelę, paneigiamą provokaciją, yra geriausias įrodymas, kaip Aljansas reaguotų į didesnio masto išpuolį“, – mano A. Lathamas.
Po incidento į orą buvo pakelti naikintuvai F-16, o Liublino prokuratūra raketos nuolaužas identifikavo vos per kelias dienas.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys pareiškė, kad politinė NATO reakcija į šį incidentą galėjo būti kur kas ryžtingesnė.
Straipsnio autorius pažymėjo, kad tai tas pats pareigūnas, kuris anksčiau šiais metais teigė, jog „NATO misijos „Eastern Sentry“ ir „Baltic Sentry“ jau duoda apčiuopiamų rezultatų: mažiau oro erdvės pažeidimų ir mažesnis dronų aktyvumas“.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į mažesnį incidentų, nukreiptų prieš povandeninę infrastruktūrą Baltijos jūroje, skaičių.
Eksperto teigimu, pavojingiausia Rusijos kampanija prieš NATO yra ta, kurią galima paneigti – ji vykdoma pasitelkiant kabelių tinklus ir dronus.
Toliau kalbama apie scenarijų, kuris yra daugelio šios savaitės antraščių pagrindas, ir apie tai, kodėl Maskva turi rimtų priežasčių jo vengti.
Vokietijos kariuomenės generalinio štabo vadovas Christianas Freudingas birželį pareiškė, kad visos 32 NATO valstybės narės šiuo metu sutaria, jog iki 2029 metų Rusija gali turėti potencialą įsiveržti į vieną iš Aljanso narių.
Ekspertas paaiškino, kad šis teiginys susijęs su tuo, ką Maskva galiausiai galėtų sukurti, o ne su tuo, ką V. Putinas norėtų padaryti įgijęs tokį potencialą. Anot jo, ši skirtis beveik išnyksta kaskart, kai istorija pakartojama televizijos naujienų kanaluose.
Ekspertas pritaria Lietuvos krašto apsaugos ministro pareiškimui
Antrasis aspektas – motyvas, o šiuo klausimu laikytis drausmės yra sudėtingiau. Lietuvos krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas liepos 20 d. pareiškė, kad Kremliui reikia kažkokios naujos pergalės, atkreipdamas dėmesį į aklavietę fronte ir degalų trūkumą šalies viduje.
Mokslininkas mano, kad R. Kaunas yra teisus. Tačiau jis pataria atkreipti dėmesį ne į ministro pasisakymus Lietuvos radijo eteryje, o į tai, ar Rusijos vykdomi incidentai pradės prarasti galimybę juos paneigti – iki šiol tai buvo vienas iš pagrindinių jų bruožų.
Straipsnio autoriaus nuomone, toliau seka aspektas, kuriam reikėtų skirti daugiausia dėmesio, nes būtent jį NATO gali tam tikru mastu kontroliuoti: ar Maskva tikisi, kad atsakas atrodys ryžtingas.
Autorius taip pat pažymėjo, kad yra dvi atskiros priežastys, dėl kurių invazija išlieka neracionali, ir jos vystosi pagal du skirtingus scenarijus.
Viena iš jų yra struktūrinė: sienos kirtimas atima iš Maskvos galimybę neigti savo veiksmus, nepaisant to, kaip elgtųsi NATO, ir tuo viskas pasakyta.
Kita – pasirinkimas, kurį NATO aktyviai daro būtent dabar ir kurio galėtų atsisakyti: išlaikyti numatomą atsako kainą pakankamai aukštą, kad ši rizika neapsimokėtų.
„Būtent šią antrąją dalį galima pakeisti, todėl būtent į ją reikėtų atkreipti daugiausia dėmesio“, – pabrėžė jis.
