Kamilė Lukauskytė
Pastaruoju metu daug diskusijų sulaukia socialinės apsaugos ir darbo ministrės Ingos Ruginienės pristatytas planas, kaip artimiausius dvejus metus būtų papildomai didinamos pensijos. Siūlymas tam panaudoti „Sodros“ perviršį sulaukė skirtingų reakcijų. Pasak jos, 2027 metais pensijos galėtų didėti vidutiniškai ne mažiau kaip 10 procentų. Vėliau dar daugiau.
Iš kur gauti pinigų didesnėms pensijoms?
I. Ruginienė minėjo, kad pensijų indeksavimui bus skirta daug daugiau lėšų, kurios bus paimtos iš „Sodros“ perviršio. Kaip jūs manote, iš kur geriausia paimti pinigų pensininkams ir pensijoms didinti? Ar tai yra vienas geriausių būdų?
D. Dundulis: Kaip mums pristatoma viešumoje, „Sodroje“ yra sukaupta nemaža pinigų suma. Jei neklystu, apie 6 milijardus. Kiekvienais metais ta pinigų suma po truputį auga. Aš, aišku, tiksliai nežinau, kiek per metus ji turėtų padidėti, bet manau, kad kokiu milijardu padidės. Tai aš taip ir suprantu, kad būtent to papildomo milijardo sąskaita ir bus padidintos pensijos.
Aišku, kad pensijas didina, tikrai yra labai gerai. Tik liūdna, kad ne nuo kadencijos pradžios, o jau artėjant rinkimams, tam, kad parodytų rinkėjams, kokie jie geri. Didinti reikėjo jau anksčiau. Aišku, galbūt tokia suma nuo kadencijos pradžios nebūtų išėjusi.
Dabar, sukaupus didesnę sumą, faktas, kad įsiteikti rinkėjams jiems gausis geriau. Tik norėtųsi, kad, vadinkime, tas didinimas ir kitai valdžiai atėjus būtų tvarus ir po to nepranyktų. Čia pagrindinis dalykas, nes aš labiau esu racionalesnės politikos, o ne bangų politikos šalininkas. Bet tikrai esu už didinimą.
Pensijų didinimas naudojant „Sodros“ perviršį
Kaip jūs vertintumėte dabar paskelbtą pirmąjį planą dėl spartaus pensijų didinimo naudojant „Sodros“ perviršį? Kokius signalus tai siunčia? Turbūt to buvo galima tikėtis jau truputėlį anksčiau, galėjome numatyti, kad taip galėtų būti.
M. Dubnikovas: Nepaisant to, kad mes jau turime trečią Vyriausybę per labai trumpą laiko tarpą ir atrodytų, kad nėra nuoseklumo, šiame klausime, manau, nuoseklumas yra labai aiškus. Visų pirma reikia prisiminti veiksmus, kurie buvo atlikti.
Buvo išardyta antroji pensijų pakopa. Atrodytų, kad tai buvo savitikslis veiksmas. Tiesiog reorganizuoti tą instrumentą, bet reikia nepamiršti, kad iš tos reorganizacijos apie pusantro milijardo eurų pateko būtent į „Sodros“ rankas. Maždaug trečdalis pinigų, kuriuos atsiėmė žmonės, buvo grąžinti atgal į „Sodrą“.
Tie pinigai labai gražiai atrodo politikų akyse. Jeigu jie pateko tarsi neplanuotai, buvo pagauti arba atsirado kaip tų veiksmų pasekmė, tai iš tiesų galbūt galima juos perskirstyti. Jeigu dar prijungus tam tikrą pinigų sumą iš rezervo, kuris yra kaupiamas eilę metų, nuo pat 2009 metų krizės, tai, žiūrint į istoriją, artėjame prie 20 metų periodo, kai tam buvo ruošiamasi, ateities iššūkiams.
Būtų galima dar papildomai padidinti pensijas. Čia, ko gero, tie motyvai ir yra. Buvo spėjimų, kad artėjant kadencijos pabaigai bus stengiamasi, kaip bebūtų gaila, pakartoti istoriją, kuri buvo prieš 2009 metų krizę, kai rezervai buvo iššluoti.
Tiesą pasakius, tuo metu rezervų skaičiai buvo labai kuklesni. Tuo metu mes skaičiavome apie milijardą, kuris ganėtinai dosniai buvo išdalintas prieš 2009 metų krizę. 2009 metais mes prisimename, kas nutiko.
Buvo prieita prie to, kad atsirado poreikis mažinti pensijas, kai kuriais atvejais atidėti jų mokėjimą, vėliau grąžinti tarsi skolą pensininkams, kurie galbūt ne visi ir sulaukė tos skolos grąžinimo. Natūralu – tai vyresnio amžiaus žmonės, o buvo eilė išbandymų metų, kuriuos mes išgyvenome.
Labai gaila, bet dabar mes judame panašia kryptimi. Kišame rankas į tą kišenę, kuri yra skirta ne gerojo laikotarpio pensijų dalyboms, bet būtent blogajam periodui. Kad mes galėtume lygiai taip pat, kaip 2009–2010 metais estai, be jokio vargo, be papildomo skolinimosi vykdyti įsipareigojimus, mokėti pensijas ir nesukelti papildomo streso bent jau reikšmingai daliai žmonių.
Sutikime, kad vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje sudaro apie trečdalį visuomenės – pilnavertės visuomenės, žmonių, kurie balsuoja, vartoja, gyvena, pagaliau ugdo naująją kartą. Labai liūdna, kad tas rezervas nukentės dėl trumpalaikių tikslų.
Tie trumpalaikiai tikslai – per artimiausius kelerius metus mes turėsime absoliučiai visus įmanomus rinkimus, kokius galime turėti. Pradėkime nuo savivaldybių rinkimų, kurie jau kitų metų pradžioje, vėliau – Seimo, prezidento rinkimai.
Ko gero, dėl šio kilnaus tikslo dalis balsuojančių žmonių gaus iš tiesų didesnes pensijas, negu numato, sakykime, anksčiau sutartos formulės. Jeigu buvo klausimas, iš ko vis dėlto reikėtų finansuoti, tai reikėtų finansuoti iš ekonominio augimo, kuris paskutinius 10–15 metų yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Tai yra tvarus augimas. Rezervų išleidimas – kaip ir šeimoje.
Mes tikriausiai visi turime santaupų. Didžioji dauguma, sakykime, dirbančių žmonių turi santaupų. Tai tas pats, kaip ateiti pas savo šeimos narį ir pasakyti: „Dabar, žiūrėkite, padidinsime išlaidas ne dėl to, kad daugiau uždirbome, bet iš to, ką esame sukaupę.“ Turbūt ne kiekvienas mūsų partneris sutiktų su tuo, kad išleiskime dėl trumpalaikių tikslų.
D. Dundulis: Aš norėčiau truputėlį ir padiskutuoti, ir paprieštarauti. Bent jau taip, kaip aš suprantu, ta sukaupta suma pasilieka konstanta. Išleidžiama bus tiktai tai, kas daugiau bus, sakykime, surenkama. Tas sukaupimas kaip ir pasilieka, bent pagal tai, ką jie kalba.
Mano asmenine nuomone, jeigu žiūrėtume į tai, kad toliau vėl tą sukaupimą didintume, tai už trejų ar ketverių metų mes galime turėti vos ne metinį „Sodros“ rezervą. Mano nuomone, mums reikia tos pagalvės – kokio metinio rezervo, sakykime, iki 50 proc.
Mano nuomone, daugiau jo nereikia, nes vis tiek niekada taip neįvyks, kad iš viso jokių pinigų nebus surenkama. Mes visą laiką turime neužmiršti, kad laikomi pinigai nuvertėja. Nė vienas investavimas, labai stipriai pabrėžiu, saugus investavimas, nepavys infliacijos.
Vadinasi, visi tie laikomi pinigai mums su kiekvienais metais lieka vis mažiau vertingi. Ta suma saugoma per didelė. Aš su tuo tikrai kategoriškai nesutinku. Aišku, klausimas, kas yra didelė suma, kas maža, bet, mano nuomone, ne daugiau kaip 50 proc. metinio rezervo.
M. Dubnikovas: Aš tik pasakysiu, kad kai rezervas buvo pradėtas kaupti, keliamas tikslas, galima prisiminti, buvo būtent vienerių metų rezervas. Šiuo laiko momentu tikriausiai tai turėtų būti apie 8–9 milijardus eurų. Tada turėtų sustoti būtent to rezervo formavimas.
Ar tai yra vienerių metų, ar 50 proc., kaip ponas Dundulis sako, čia yra diskusijų klausimas. Mano akimis, politiniai sprendimai išleisti pinigus didesnėmis apimtimis visada baigėsi negerai. Jeigu mes vis dėlto turime tikslą sukaupti metų rezervą, tai būkime mieli, sukaupkime tą metų rezervą, įgyvendinkime iškeltą tikslą ir galbūt tada galima sustoti.
Taip, sutinku, kad iš tiesų bent šiuo laiko momentu nediskutuojama apie esamų lėšų išleidimą, bet apie kaupimo greičio mažinimą. Dabar čia ir yra ta diskusija. Dar reikia nepamiršti, kodėl tikriausiai politikams nepavyks išleisti.
Nors aš net neabejoju, kad norėtų ir į tuos šešis milijardus įkišti rankas. To padaryti nepavyks. Reikia nepamiršti, kad valstybės skolos balansavimas vyksta kartu su „Sodros“ biudžetu. Yra biudžeto deficitas, kuris balansuoja ant ribos.
Aišku, dabar turime ekstra sąlygas, gynybos klausimus ir panašiai, galime balansą šiek tiek keisti, bet balansavimas su „Sodros“ biudžetu šiek tiek apriboja sprendimų galimybes. Tokių drastiškų sprendimų, kad būtų išleisti visi pinigai, nebus. Nerimą kelia tai, kad vis dėlto norima leisti daugiau pinigų ir tai daryti, sakykime, ateities krizių sąskaita.
