Aidas Apalianskas
Marijonas Mikutavičius pasakė sakinį, kurį išgirdus iš pradžių galima suprasti visai kitaip, nei jis turėjo omenyje.
Kalba pasisuko apie valdžią.
Politikus.
Ir žmones, kurie juos palaiko.
Tuomet atlikėjas pareiškė:
„Kiekvienas lietuvis turi nemėgti valdžios.“
Skamba kategoriškai.
Tačiau tada Mikutavičius paaiškino, kas jį iš tiesų stebina.
Ir paaiškėjo, kad kalbama ne apie vieną partiją, vieną politiką ar dabartinę Vyriausybę.
Problema, kurią jis mato, slypi visai kitur.
Jį stebina vienas žmonių elgesys
Laidoje „Delfi savaitė“ M. Mikutavičius kalbėjo apie žmonių santykį su politika.
Atlikėjui sunku suprasti situaciją, kai žmogus taip prisiriša prie pasirinkto politiko, kad pradeda jį ginti beveik bet kokiomis aplinkybėmis.
Tarsi tai būtų ne valstybės valdymas.
O sporto rungtynės.
Yra „mūsiškiai“.
Yra „jų“.
Ir jeigu politikas yra „mūsų“, jo klaidas tampa vis sunkiau pripažinti.
Būtent toks požiūris Mikutavičiui kelia klausimų.
„Pasitikėti politiku?“ – jo atsakymas labai trumpas
Pokalbio metu atlikėjas kalbėjo ir apie pasitikėjimą.
Čia jo pozicija dar kategoriškesnė.
Mikutavičius sakė pasitikintis labai siauru žmonių ratu – savo mama ir žmona.
O politikų vertinimą jis atskiria nuo asmeninio pasitikėjimo.
Politikas, jo požiūriu, pirmiausia turi būti vertinamas pagal tai, ką daro.
Ne pagal tai, kuriai stovyklai priklauso.
Ne pagal gražiai skambančius pažadus.
Ir ne todėl, kad kažkada už jį balsavai.
Štai kur prasideda įdomiausia dalis
Mikutavičiaus pasakymas, kad lietuvis turėtų „nemėgti valdžios“, nėra raginimas automatiškai prieštarauti viskam, ką valdžia daro.
Mintis kita.
Valdžią reikia kontroliuoti.
Politikai gauna didžiulę atsakomybę ir galią priimti sprendimus, veikiančius milijonus žmonių.
Todėl visuomenės darbas nėra juos besąlygiškai mylėti.
Visuomenė turi klausti.
Vertinti.
Kritikuoti.
Ir, kai reikia, reikalauti atsakomybės.
Tačiau šiandien tai tampa vis sudėtingiau.
Socialiniuose tinkluose viskas pasikeitė
Pokalbyje Mikutavičius užkabino ir dar vieną jautrią temą – socialinius tinklus.
Ir čia jis žodžių praktiškai nerinko.
Atlikėjo vertinimu, socialiniai tinklai suteikė milžinišką erdvę žmonėms viešai išsakyti tai, ko anksčiau galbūt nepasakytų.
Tai turėjo demokratizuoti viešą diskusiją.
Tačiau kartu atsirado kita problema.
Pyktis.
Įžeidinėjimai.
Kategoriškumas.
Ir vis mažiau noro išgirsti kitą žmogų.
Mikutavičius socialinių tinklų poveikį apibūdino itin aštriai – jo manymu, jie išlaisvino blogiausias dalies žmonių savybes.
O tada pokalbis pasisuko apie Lietuvą
Galima būtų pagalvoti, kad po tokios kritikos Mikutavičius Lietuvos dabartį vertina niūriai.
Tačiau čia laukė netikėtas posūkis.
Jis mano priešingai.
Nepaisant politinių konfliktų, ginčų internete ir visuomenės susiskaldymo, atlikėjas dabartinį Lietuvos laikotarpį vertina labai optimistiškai.
Jis net kalba apie savotišką Lietuvos aukso amžių.
Ir būtent šis kontrastas yra viena įdomiausių viso pokalbio vietų.
Kritikuoja, tačiau Lietuvos nenurašo
Lietuvoje yra daugybė problemų.
Dalis žmonių nusivylę politika.
Švietimo sistema nuolat sulaukia kritikos.
Visuomenėje vyksta aštrūs ginčai.
Greta Lietuvos tęsiasi Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą.
Tačiau Mikutavičiaus vertinimas nėra paremtas mintimi, kad „viskas blogai“.
Atvirkščiai.
Lietuva per kelis dešimtmečius pasikeitė milžiniškai.
Gyvenimo lygis pakilo.
Šalis priklauso Europos Sąjungai ir NATO.
Lietuviai gali laisvai keliauti, mokytis, kurti verslus ir rinktis savo valdžią.
Todėl kritikuoti valstybės problemas ir kartu vertinti tai, ką Lietuva pasiekė, nėra prieštaravimas.
Vienas klausimas jam vis dėlto neduoda ramybės
Kas nutiktų, jeigu Lietuvai iš tiesų tektų susidurti su labai rimta krize?
Ar visuomenė sugebėtų pamiršti politinius ginčus?
Ar žmonės, kurie šiandien internete vieni kitus puola dėl partijų ir politikų, sugebėtų susitelkti?
Šis klausimas pokalbyje tapo ypač svarbus kalbant apie karą ir Lietuvos saugumą.
Mikutavičius nėra vienintelis viešas žmogus, pastaruoju metu keliantis visuomenės vienybės klausimą.
Tačiau jo požiūris turi įdomų paradoksą.
Galima nemėgti valdžios ir kartu labai mylėti savo valstybę.
Kliuvo ir švietimui
Pokalbis palietė dar vieną seniai Lietuvoje aptarinėjamą pažadą.
Mokytojo profesija turėjo tapti prestižine.
Apie tai politikai kalba ne vienerius metus.
Tačiau Mikutavičiui kyla klausimas, kiek šio pažado realiai pavyko įgyvendinti.
Ir čia vėl grįžtama prie tos pačios temos.
Politinius pažadus reikia ne įsiminti.
Juos reikia tikrinti.
Kas buvo pažadėta?
Kas padaryta?
Kas liko tik žodžiais?
Jo žinutėje slypi gana paprasta mintis
Mikutavičiaus frazę apie valdžios „nemėgimą“ lengva ištraukti iš konteksto.
Tačiau visas pokalbis rodo gerokai platesnę mintį.
Demokratijoje politikas nėra žmogus, kuriuo visuomenė turi tikėti besąlygiškai.
Jis nėra sporto komandos žaidėjas, kurį reikia palaikyti net tada, kai šis klysta.
Politikai ateina ir išeina.
Partijos laimi ir pralaimi rinkimus.
Valstybė lieka.
Todėl žmogus gali balsuoti už politiką ir po metų jį kritikuoti.
Gali palaikyti partiją ir nesutikti su jos sprendimu.
Gali nemėgti valdžios veiksmų ir tuo pat metu didžiuotis Lietuva.
Ir galbūt būtent čia slypi svarbiausia jo pasakyta mintis
Lietuvoje politiniai ginčai niekur nedings.
Ir neturėtų dingti.
Demokratijoje ginčytis yra normalu.
Problema prasideda tada, kai politikas žmogui tampa svarbesnis už argumentus.
Kai nebevertinama, kas buvo padaryta, o žiūrima tik į tai, kas tai padarė.
Todėl Mikutavičiaus frazė apie valdžios nemėgimą gali skambėti provokuojančiai.
Tačiau už jos slypi daug paprastesnis principas:
neįsimylėti valdžios tiek, kad nustotum ją kontroliuoti.
