Kamilė Lukauskytė
Mintis, kad pasibaigus karui Ukrainoje Europa pagaliau galės atsikvėpti, gali būti pavojingai klaidinanti. Lietuvos ekspertai perspėja, kad net ir paliaubos ar taikos susitarimas nebūtinai reikštų Rusijos karinių ambicijų pabaigą. Priešingai – Maskvai atkūrus pajėgas ir gavus laiko persigrupuoti, grėsmė NATO rytiniam flangui gali išlikti.
Problema – ne vien Vladimiras Putinas
Karybos ekspertas, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis ir politologas Alvydas Medalinskas dar 2025 m. aptarė vieną svarbiausių klausimų: ar Rusijos politika kardinaliai pasikeistų, jeigu iš valdžios pasitrauktų Vladimiras Putinas.
Ekspertų vertinimu, atsakymas nėra toks paprastas.
A. Medalinskas pabrėžė, kad problema yra ne vien pats Putinas, o gerokai plačiau įsitvirtinęs putinizmas ir imperinis Rusijos mąstymas. Net pasikeitus Kremliaus vadovui, nebūtinai išnyktų požiūris, kad Rusija turi teisę daryti įtaką kaimyninėms valstybėms.
D. Antanaitis savo ruožtu perspėjo, kad tikėtis staigaus Rusijos atsisakymo imperinių ambicijų būtų naivu. Jo teigimu, dabartinis karas taip pat nėra vieno žmogaus konfliktas – tai viso Kremliaus politinio elito ir sistemos pasirinkimas.
Pavojingiausias momentas gali ateiti po karo
Būtent čia slypi vienas svarbiausių perspėjimų Lietuvai.
Jeigu karas Ukrainoje būtų sustabdytas, Rusija teoriškai gautų galimybę atkurti dalį savo karinių pajėgumų. Tai reikštų, kad laikinai sumažėjusi karinė įtampa nebūtinai būtų ilgalaikė.
Pastaraisiais metais Vakarų ekspertai ne kartą svarstė scenarijų, kad Rusijai atkūrus pajėgas galėtų atsirasti naujų bandymų išmėginti NATO ryžtą. Viename naujesniame vertinime taip pat buvo keliama versija, kad Rusija gali būti pasirengusi NATO išbandyti anksčiau, nei manyta.
Tačiau svarbu pabrėžti: tai nėra pranešimas, kad Putinas nusprendė pulti Lietuvą ar kitą NATO valstybę konkrečią dieną. Tai ekspertų vertinimai apie galimą ilgalaikę grėsmę.
Kodėl Lietuva atsiduria tarp svarbiausių rizikos taškų?
Lietuva yra NATO rytiniame flange, šalia Rusijos Kaliningrado srities ir Baltarusijos. Todėl bet koks didesnis konfliktas Baltijos regione neišvengiamai būtų susijęs su Lietuvos saugumu.
Vis dėlto būtent NATO narystė yra pagrindinis veiksnys, keičiantis potencialaus Rusijos puolimo kainą.
Ataka prieš Lietuvą nebūtų tik Lietuvos ir Rusijos karas. Ji reikštų NATO kolektyvinės gynybos mechanizmo išbandymą.
Todėl Rusijai, jeigu ji kada nors ryžtųsi konfliktui su Aljansu, tektų vertinti ne tik Lietuvos kariuomenės pajėgumus, bet ir kitų NATO valstybių pasirengimą reaguoti.
„Karo ekonomika“ taip pat kelia klausimų
D. Antanaitis atkreipė dėmesį ir į kitą svarbų aspektą – Rusijos ekonomikos priklausomybę nuo karo pramonės.
Karo ekonomika leidžia Maskvai mobilizuoti didžiulius resursus ginkluotei, tačiau kartu tokia sistema pati save alina. Kuo ilgiau ekonomika orientuojama į karinę gamybą, tuo didesnė našta tenka valstybei.
Ekspertas taip pat pabrėžė, kad Rusijos karinės technikos gamyba priklauso nuo turimų finansinių išteklių ir užsakymų. Todėl ilgalaikio karo kaina Maskvai nėra nereikšminga.
Lietuvai svarbiausia – ne laukti datos
Šioje istorijoje turbūt pavojingiausia būtų susikoncentruoti į klausimą, „kada Putinas puls?“
Tokios tikslios datos šiuo metu niekas negali patikimai pasakyti.
Daug svarbiau – kokia bus pati Rusija po karo Ukrainoje, kiek laiko jai prireiks atkurti pajėgas, kokį sprendimą priims NATO ir ar Europa sugebės išlaikyti pakankamą karinį pasirengimą.
Pastaruoju metu viešai buvo skelbta ir apie Vakarų žvalgybos vertinimus, kad Rusijos išpuolis prieš NATO teoriškai galėtų tapti įmanomas iki 2030 m., tačiau tai yra rizikos vertinimas, o ne iš anksto nustatyta karo pradžios data.
Todėl žinia Lietuvai nėra ta, kad karas neišvengiamai ateis. Žinia kur kas paprastesnė ir kartu daug svarbesnė: net ir pasibaigus karui Ukrainoje, Rusijos keliama grėsmė savaime neišnyks.
Būtent dėl to Baltijos šalims ir visam NATO svarbiausia ne spėlioti, kurią dieną galėtų prasidėti puolimas, o padaryti taip, kad Maskvai toks sprendimas būtų pernelyg brangus ir rizikingas.
