Kamilė Lukauskytė
Rusijos karas Ukrainoje gali būti tik dalis gerokai platesnės Kremliaus strategijos. Tokį nerimą keliantį scenarijų aptaria „The Atlantic“ žurnalistas Andrew Rivkinas, analizuodamas Rusijos veiksmus Europoje, didėjančią hibridinių operacijų apimtį ir Maskvos informacinę kampaniją.
Straipsnyje remiamasi ir JAV žvalgybos vertinimu, pagal kurį Rusija teoriškai galėtų būti pasirengusi pulti NATO nuo šio rudens iki 2029 metų. Tačiau pats A. Rivkinas pabrėžia kitą, galbūt dar pavojingesnį scenarijų – Maskvai nebūtina pradėti atviro karo su Aljansu.
Ji gali pirmiausia bandyti įtikinti Europą, kad didelis karas jau artėja.
Rusija gali rinktis ne tankus, o chaosą
Pasak A. Rivkino, Rusija pastaruoju metu stiprina dezinformacijos kampanijas ir hibridinį karą prieš Vakarus.
Tokios operacijos gali būti gerokai mažesnės už atvirą karinę invaziją. Diversijos, sabotažas, informacinės atakos, bauginantys pranešimai ar bandymai paveikti visuomenės nuomonę leidžia Kremliui daryti spaudimą nesukeliant situacijos, kurioje NATO automatiškai būtų priversta atsakyti karinėmis priemonėmis.
Būtent todėl, autoriaus vertinimu, Europa gali susidurti su problema, kurią sunku aiškiai pavadinti karu.
Sprogimas infrastruktūros objekte? Sabotažas? Kibernetinė ataka? Dronas? Dezinformacijos kampanija?
Kiekvienas atskiras incidentas gali atrodyti nedidelis. Tačiau jų visuma gali turėti daug didesnį poveikį.
Kremlius mato Europą kaip vis labiau įsitraukusią į karą
A. Rivkino analizėje viena svarbiausių priežasčių, kodėl Rusija gali didinti spaudimą Europai, yra Vakarų parama Ukrainai.
Europa tapo vienu svarbiausių Ukrainos finansinės ir karinės paramos šaltinių. Be to, Ukrainos gynybos pramonė plečia savo veiklą ir Vakarų valstybėse.
Ukrainos gamybos bazės yra įkurtos arba plėtojamos Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje ir Ispanijoje.
Kremliaus požiūriu, tai gali būti vertinama kaip vis didesnis Europos įsitraukimas į konfliktą.
Todėl Vakarų infrastruktūra ir visuomenės gali tapti ne tik politinio spaudimo, bet ir hibridinių operacijų taikiniais.
Mūšio lauke Rusija susidūrė su problema
A. Rivkinas taip pat atkreipia dėmesį į pastarųjų mėnesių situaciją Ukrainoje.
Jo vertinimu, Rusijos kariuomenė vasarą susidūrė su aklaviete, o Ukrainos tolimojo nuotolio dronai sugebėjo smogti Rusijos užnugariui.
Tai svarbus pokytis.
Maskva siekė išlaikyti spaudimą Ukrainai, tačiau Kyjivas vis dažniau gali atakuoti objektus toli nuo fronto linijos.
Tokioje situacijoje Kremliui tampa svarbu ne tik pasiekti karinių rezultatų Ukrainoje, bet ir daryti spaudimą valstybėms, kurios ją remia.
Vienas scenarijų – Baltijos šalys
„The Atlantic“ analizuojamuose Vakarų scenarijuose minimas ir riboto Rusijos įsiveržimo į Baltijos šalis variantas.
Taip pat svarstoma vadinamoji „žudymo zona“, kuri būtų kuriama pasitelkiant bepiločius orlaivius, bei strateginės Baltijos jūros blokados galimybė.
Tačiau labai svarbu: tai yra galimi scenarijai, kuriuos analizuoja ekspertai, o ne pranešimas, kad Rusija jau priėmė sprendimą pradėti tokį puolimą.
Kol kas nėra patvirtinta, kad Kremlius būtų nusprendęs pulti NATO.
Tačiau būtent tokios galimybės ir verčia Baltijos šalis bei jų sąjungininkus stiprinti gynybą.
Pavojingiausia gali būti ne pati ataka
A. Rivkino analizėje išsiskiria mintis, kad Rusijos hibridinių operacijų tikslas gali būti ne vien fizinė žala.
Kremliui gali būti svarbu sukelti baimę.
Jeigu Europos visuomenės pradėtų manyti, kad kiekvienas gaisras, sprogimas ar kibernetinė ataka yra būsimo didelio karo pradžia, Maskva galėtų pasiekti politinį rezultatą net nepanaudojusi didelės kariuomenės.
Tokiu būdu visuomenėms būtų galima įteigti, kad pagalba Ukrainai yra pernelyg pavojinga.
O tuomet politinis spaudimas Vakarų vyriausybėms tik didėtų.
Rusijai kol kas nepavyko sustabdyti paramos Ukrainai
Tačiau yra viena svarbi detalė.
„The Atlantic“ autoriaus vertinimu, iki šiol Rusijos hibridinės operacijos nepasiekė pagrindinio tikslo – sustabdyti ginklų, pinigų ir žvalgybinės informacijos srauto į Ukrainą.
Priešingai, Ukraina gauna vis daugiau tolimojo nuotolio ginklų, o jos galimybės smogti Rusijos teritorijos gilumoje didėja.
Tai reiškia, kad Kremliaus strategija kol kas nedavė norimo rezultato.
Kodėl Putinas galėtų norėti, kad Europa bijotų?
A. Rivkinas pateikia itin niūrų paaiškinimą.
Jo teigimu, Kremlius naudoja palyginti nebrangias priemones, vienkartinius operatyvininkus ir nuolatinį bauginančios informacijos srautą tam, kad Vakarų visuomenės būtų psichologiškai ruošiamos plataus masto karo su Europa galimybei.
Tai nebūtinai reiškia, kad Rusija iš tikrųjų ketina pradėti tokį karą.
Tačiau baimė pati savaime gali tapti politiniu ginklu.
Jeigu Europa pradėtų reikalauti nuolaidų iš Ukrainos vien todėl, kad bijo tolesnės Kremliaus reakcijos, Maskva pasiektų tai, ko nepavyko pasiekti mūšio lauke.
Lietuvai tai – ne teorinis klausimas
Baltijos valstybėms ši diskusija ypač aktuali.
Lietuva yra NATO narė, o jos teritorija ribojasi su Rusijos Kaliningrado sritimi ir Baltarusija. Pastaraisiais metais regione daugėjo perspėjimų apie galimas Rusijos hibridines operacijas, dronų incidentus ir kitokias provokacijas.
Todėl klausimas šiandien nėra vien toks: ar Rusija puls NATO?
Ne mažiau svarbu klausti, kaip atrodytų spaudimas prieš NATO dar iki atviro karo.
„The Atlantic“ analizė siunčia būtent tokį perspėjimą: didžiausia grėsmė gali prasidėti ne nuo tankų kolonos per sieną, o nuo daugybės mažesnių incidentų, kurių tikslas – įbauginti visuomenę ir priversti Vakarus patiems suabejoti savo sprendimais.
Ir būtent todėl Kremliaus planą reikia vertinti ne tik pagal tai, ką Rusija daro mūšio lauke, bet ir pagal tai, kaip ji bando paveikti žmonių galvas už šimtų kilometrų nuo fronto.
