Kamilė Lukauskytė
Pensijos Lietuvoje ir taip yra viena jautriausių temų, o nauja ekonomisto ir Seimo nario Raimondo Kuodžio mintis įžiebė dar vieną diskusiją. Reaguodamas į istoriją apie beveik keturis dešimtmečius mokytoja dirbusią senjorę, kuri pasakojo neturinti santaupų ir dėl dantų protezavimo priversta prašyti pagalbos, R. Kuodis pasiūlė į senjorų turtą pažvelgti gerokai plačiau.
Jo teigimu, žmogaus finansinė padėtis negali būti vertinama vien pagal tai, kiek pinigų jis turi banko sąskaitoje.
Kuodis: santaupos – ne tik pinigai banke
R. Kuodis socialiniuose tinkluose teigė, kad „beveik visi senatvėj turi santaupų“. Tačiau ekonomistas į šią sąvoką įtraukė ne tik sukauptus pinigus.
Jo pateiktame aiškinime minimos pensinės teisės „Sodroje“ ir išmokėtas nuosavas būstas. Kitaip tariant, žmogus, kuris gyvena nuosavame bute ar name ir nemoka nuomos, gauna ekonominę naudą – jam nereikia kas mėnesį mokėti rinkos nuomos kainos.
Ekonomikoje tokia nauda vadinama implicitine arba sąlygine būsto renta.
Tačiau tai nėra pinigai, kuriuos žmogus gali tiesiog išsiimti iš sąskaitos ir panaudoti vaistams, maistui ar dantų gydymui.
Skaudžiausia vieta – žmogus gali būti turtingas „popieriuje“, bet neturėti laisvų pinigų
Būtent čia ir slypi pagrindinis ginčas.
Tarkime, senjoras turi savo butą, kurio vertė siekia 100 ar 150 tūkst. eurų. Toks žmogus pagal bendrą turto vertę gali atrodyti gerokai turtingesnis nei kitas asmuo, kuris neturi nekilnojamojo turto, tačiau turi keliasdešimt tūkstančių eurų santaupų.
Tačiau susirgus ar prireikus skubiai sumokėti už gydymą būsto vertė savaime sąskaitoje neatsiranda.
Todėl diskusijoje svarbu atskirti bendrą žmogaus turtą, pajamas ir likvidžias santaupas.
R. Kuodis būtent ragino į skurdą ir nelygybę žvelgti vertinant visas žmogaus turimas ekonomines naudas, o ne vien gaunamas pajamas.
Vidutinė pensija – apie 747 eurus
Diskusijos kontekste svarbu pažvelgti ir į realias senjorų pajamas.
„Sodros“ duomenimis, vidutinė senatvės pensija Lietuvoje šiuo metu siekia apie 747 eurus per mėnesį. Pensijas gauna daugiau kaip 635 tūkst. šalies gyventojų.
Tokio dydžio pajamos turi padengti būtiniausias išlaidas – maistą, komunalinius mokesčius, vaistus, transportą ir kitus poreikius.
Todėl net ir turint nuosavą būstą nebūtinai reiškia, kad žmogus turi pakankamai laisvų pinigų didesnėms netikėtoms išlaidoms.
Įdomi detalė – paties Kuodžio deklaruotas turtas
R. Kuodžio pasisakymas tapo dar labiau pastebimas dėl viešai prieinamų jo paties turto deklaracijos duomenų.
TV3 skelbia, kad praėjusiais metais R. Kuodžio ir jo sutuoktinės deklaruoto turto bei piniginių lėšų vertė siekė apie 834 tūkst. eurų.
Tuo metu Seimo nario atlyginimas siekia beveik 6,3 tūkst. eurų neatskaičius mokesčių, o po mokesčių lieka apie 3,8 tūkst. eurų.
Tai, žinoma, savaime neatsako į klausimą, ar R. Kuodžio argumentas apie senjorų turtą yra teisingas. Tačiau šis palyginimas tapo viena iš priežasčių, kodėl jo komentaras sulaukė didelio visuomenės dėmesio.
Ar nuosavas būstas reiškia, kad žmogus nėra skurdus?
Tai vienas sudėtingiausių klausimų.
Lietuvoje nuosavas būstas yra itin svarbi daugelio vyresnio amžiaus žmonių turto dalis. Žmogus gali neturėti didelių santaupų, tačiau dešimtmečius mokėjęs už būstą šiandien gali gyventi jame nemokėdamas nuomos.
Ekonominiu požiūriu tai yra reali finansinė nauda.
Tačiau socialinės politikos požiūriu situacija sudėtingesnė. Būsto parduoti vien tam, kad žmogus galėtų apmokėti kasdienes išlaidas, dažniausiai nėra realistiška išeitis. Be to, būsto netekimas gali sukurti naujų problemų – nuo nuomos išlaidų iki nesaugumo senatvėje.
Todėl vertinant pensininkų gyvenimo lygį vien tik pagal jų turimo nekilnojamojo turto vertę galima praleisti kitą svarbią dalį – kiek žmogus realiai gali išleisti kasdien.
Socialinė parama taip pat tapo diskusijos dalimi
R. Kuodis savo pasisakyme kritikavo ir situacijas, kai socialinės paramos sistema, jo vertinimu, gali būti palankesnė tiems, kurie moka geriau ja pasinaudoti.
Jo teiginiai yra ekonomisto vertinimas, o ne oficiali išvada, kad konkreti sistema sistemingai diskriminuoja vieną pensininkų grupę.
Vis dėlto pati problema išlieka aktuali: kaip nustatyti, kam iš tikrųjų reikia valstybės paramos?
Ar vertinti tik žmogaus pajamas? Ar įtraukti nekilnojamąjį turtą? O gal atsižvelgti ir į tai, kiek žmogus turi santaupų, kokios jo sveikatos išlaidos ir ar jis gali realiai panaudoti turimą turtą?
Vieno paprasto atsakymo čia nėra.
„Santaupos“ gali reikšti visiškai skirtingus dalykus
Ši istorija parodė, kad žodis „santaupos“ gali klaidinti.
Vienam žmogui tai – keli tūkstančiai eurų banko sąskaitoje. Kitam – nuosavas butas, dar kitam – sukauptos pensinės teisės.
Ekonominiu požiūriu visos šios vertės gali būti svarbios. Tačiau kasdieniame gyvenime jos nėra vienodai lengvai panaudojamos.
Todėl R. Kuodžio komentaras atvėrė platesnį klausimą: ar vertindami Lietuvos pensininkų gyvenimo lygį matome visą jų turtą, ar tik tą dalį, kurią galima išleisti šiandien?
Būtent nuo atsakymo į šį klausimą priklauso ir tai, kaip turėtume vertinti senjorų skurdą, socialinę paramą bei jų finansinį saugumą.
