Kamilė Lukauskytė
Lietuva turi planą, kaip kilus karinei ar kitai rimtai grėsmei evakuoti gyventojus, tačiau tikroje krizėje vien dokumentų neužtektų. Pasienio savivaldybių specialistai atvirai kalba apie problemas, kurios gali išryškėti vos pajudėjus tūkstančiams žmonių.
Užkimšti keliai, autobusų ir specialiojo transporto trūkumas, nutrūkęs ryšys bei sudėtingas ligonių ir kitų specialiųjų poreikių turinčių žmonių išvežimas – tai tik dalis iššūkių.
Ypač sudėtinga situacija galėtų susiklostyti vadinamojoje Dieveniškių kilpoje, kurią beveik iš visų pusių supa Baltarusijos teritorija.
Dieveniškių kilpoje pagrindinis kelias gali nepadėti
Šalčininkų rajono savivaldybė turi patvirtintą gyventojų evakuacijos planą, o numatyti maršrutai suderinti su Lietuvos kariuomenės karo komendantūra.
Tačiau Šalčininkų rajono savivaldybės parengties pareigūnas Pavelas Gojus pripažįsta – realios karinės grėsmės metu situacija gali atrodyti visiškai kitaip nei popieriuje.
Skaičiuojama, kad pagrindinis kelias gali būti užblokuotas, todėl gyventojus tektų nukreipti alternatyviais keliais.
Dar svarbesnis veiksnys – laikas.
Jeigu gyventojams evakuoti būtų skirtos dvi ar trys paros, savivaldybė tikisi su užduotimi susidoroti. Tačiau jei visus žmones reikėtų išvežti vos per vieną parą, šiuo metu turimo transporto neužtektų.
Didžiausias pavojus – vienu metu pajudėję tūkstančiai automobilių
Krizės metu dalis gyventojų nelauktų organizuoto transporto ir išvyktų savo automobiliais.
Tai sumažintų savivaldybių autobusų poreikį, tačiau sukurtų kitą problemą – milžiniškus transporto srautus.
P. Gojaus vertinimu, viena silpniausių visos sistemos vietų galėtų tapti būtent užkimšti keliai ir eismo organizavimas.
Tokioje situacijoje svarbu būtų ne tik žinoti, kur važiuoti, bet ir užtikrinti, kad civilinio transporto srautai netrukdytų kitoms krizės metu vykdomoms operacijoms.
Būtent todėl evakuacijos maršrutai derinami iš anksto, o rugsėjo pabaigoje visoje Lietuvoje vykstančiomis pratybomis pirmą kartą praktiškai tikrinamas šiemet patvirtintas valstybės lygio detalusis gyventojų evakavimo planas.
Dar sunkiau būtų išvežti gulinčius ligonius
Varėnos rajone įvardijama kita problema.
Žmonės, kurie gali išvykti patys, grėsmės atveju pirmiausia būtų raginami naudotis nuosavu transportu. Neturintiems tokios galimybės transportą organizuotų savivaldybė.
Tačiau visai kita situacija susidarytų su gulinčiais ligoniais ir kitais specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis.
Varėnos rajono parengties pareigūnas Valdas Tamulevičius atkreipia dėmesį, kad tokiems gyventojams gali prireikti greitosios medicinos pagalbos automobilių.
Problema paprasta – jų nėra tiek, kad per labai trumpą laiką būtų galima išvežti visus žmones, kuriems reikalingas specializuotas transportas.
Jurbarko rajone tektų evakuoti tūkstančius
Konkrečius skaičius pateikia su Kaliningrado sritimi besiribojantis Jurbarko rajonas.
Masinės evakuacijos atveju iš čia gali tekti išvežti maždaug ketvirtadalį rajono gyventojų – apie 5–5,7 tūkst. žmonių.
Pagrindinė jų kryptis būtų Kėdainių rajonas.
Savivaldybės turimų išteklių pakaktų maždaug 5 tūkst. žmonių evakuacijai. Tačiau papildomo transporto reikėtų daugiau kaip 1,4 tūkst. gyventojų, o iki 130 ligonių galėtų prireikti specialiųjų transporto priemonių.
Tokiu atveju pagalbos būtų kreipiamasi į Susisiekimo ministeriją ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą.
Kas nutiktų dingus mobiliajam ryšiui?
Jurbarko savivaldybė įvardija ir problemą, apie kurią kasdienybėje dažnai negalvojama – gyventojų informavimą sutrikus ryšiui.
Įprastomis sąlygomis informaciją galima perduoti telefonu, internetu ar kitomis elektroninėmis priemonėmis.
Tačiau didelės krizės scenarijuje ryšio infrastruktūra gali veikti prasčiau arba būti laikinai neprieinama.
Tada vienas svarbiausių klausimų būtų ne tik kaip žmones išvežti, bet ir kaip jiems laiku pranešti, kur rinktis ir kokiu maršrutu judėti.
Transporto pajėgumus, ryšio užtikrinimą ir didelių žmonių srautų valdymą tarp svarbiausių problemų įvardija ir Pagėgių savivaldybė.
Vilkaviškis turi vieną svarbų pranašumą
Kiek kitokia padėtis Vilkaviškio rajone.
Čia gyventojų evakuacijai galėtų būti naudojami ne vien automobiliai ir autobusai.
Per rajoną eina geležinkelis, todėl, savivaldybės parengties pareigūno Roberto Fišerio vertinimu, tai galėtų gerokai palengvinti transporto problemą.
Savivaldybė taip pat yra sustiprinusi savo materialinius pajėgumus įgyvendindama įvairius projektus.
Tačiau ir čia svarbiausias darbas nesibaigia technikos įsigijimu – sistemą būtina nuolat praktiškai tikrinti.
Lietuvoje pirmą kartą praktiškai išbandomas bendras planas
Valstybės lygio detalusis gyventojų evakavimo planas buvo patvirtintas 2026 metų liepą.
Jis nustato bendrą tvarką nuo pat pirmojo sprendimo evakuoti žmones ir jų perspėjimo iki transportavimo, laikino apgyvendinimo bei būtiniausios pagalbos suteikimo.
Dabar sistema tikrinama praktiškai.
Rugsėjo 26 dieną visose Lietuvos savivaldybėse vyko iš anksto suplanuotos evakavimo pratybos, tapusios nacionalinių pratybų „Vyčio skliautas 2026“ dalimi.
Devyniose savivaldybėse veiksmai buvo atliekami praktiškai, kitur – imituojami stalo pratybų forma.
Pratybose – tūkstančiai žmonių
„Vyčio skliautas 2026“ mastas taip pat nemažas.
Pratybose dalyvauja apie 3 tūkst. valstybės tarnautojų, pareigūnų, savivaldybių, įmonių, institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovų bei apie tūkstantį savanorių.
Tikrinama ne vien pati evakuacija.
Pagal pratybų scenarijų vertinama, kaip valstybė veiktų blogėjant saugumo situacijai, sutrikus energetikos bei ryšių sistemoms, kaip būtų priimamos sąjungininkų pajėgos ir užtikrinamas svarbiausių paslaugų veikimas.
PAGD pabrėžia, kad tai iš anksto suplanuotos pratybos ir jos nereiškia, jog šiuo metu būtų ruošiamasi konkrečiai evakuacijai dėl tiesioginės grėsmės.
Planas yra, tačiau realybė gali pateikti staigmenų
2026 metais Lietuva žengė svarbų žingsnį – pirmą kartą turi valstybės mastu detalizuotą bendrą gyventojų evakavimo planą.
Tačiau pasienio savivaldybių pateikiami pavyzdžiai parodo, kodėl vien plano neužtenka.
Jeigu grėsmės atveju tūkstančiai žmonių vienu metu sėstų į automobilius, keliai galėtų greitai užsikimšti. Jeigu sutriktų mobilusis ryšys, taptų sunkiau žmonėms perduoti instrukcijas. O gulinčių ligonių ir kitų specialiųjų poreikių turinčių gyventojų išvežimui reikėtų transporto, kurio kiekis yra ribotas.
Todėl dabartinių pratybų tikslas nėra įrodyti, kad viskas jau paruošta idealiai.
Priešingai – jos turi parodyti silpnąsias vietas dar iki tol, kol sistema būtų reikalinga tikroje ekstremalioje situacijoje.
