Kamilė Lukauskytė
Po Lietuvoje įvykusio drono incidento vėl garsiai keliamas klausimas: kas nutiktų, jei grėsmė mūsų šaliai būtų gerokai rimtesnė? Ar tokiu atveju iš karto būtų aktyvuotas NATO 5-asis straipsnis, įpareigojantis sąjungininkes teikti pagalbą? Linas Kojala aiškina, kad NATO atsako mechanizmas yra gerokai platesnis.
Drono numušimas netoli Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės tapo dar vienu incidentu, atkreipusiu dėmesį į Lietuvos oro erdvės ir strateginės infrastruktūros saugumą. Tačiau, pasak Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovo Lino Kojalos, vertinant galimas grėsmes nereikėtų visko susiaurinti iki vieno klausimo – bus ar nebus aktyvuotas NATO 5-asis straipsnis.
NATO pagalba nebūtų vien 5-asis straipsnis
L. Kojala pabrėžė, kad NATO nėra vien politinis susitarimas. Aljansas turi karines vadavietes, vadovavimo struktūras ir regioninius gynybos planus, kurie buvo atnaujinti atsižvelgiant į pasikeitusią saugumo situaciją Europoje.
Jo teigimu, įvykus incidentui pirmiausia būtų vertinama žvalgybinė informacija, priešininko ketinimai ir konkrečios grėsmės pobūdis. Tik tada būtų sprendžiama, kokio atsako reikia.
„NATO turi mechanizmus, ir ne tiktai NATO penktąjį straipsnį“, – laidoje sakė L. Kojala.
Vienas iš tokių mechanizmų – NATO 4-asis straipsnis. Jis numato sąjungininkių konsultacijas tais atvejais, kai kuri nors valstybė mano, kad jos teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui kyla grėsmė.
Kas būtų, jei smūgis pataikytų į Kruonį?
L. Kojalai buvo pateiktas hipotetinis scenarijus: kas būtų, jeigu į Lietuvos teritoriją įskridęs dronas būtų pataikęs į Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę?
Ekspertas pabrėžė, kad net ir tokiu atveju nebūtų automatinės taisyklės, pagal kurią vienintelis galimas atsakas būtų 5-ojo straipsnio aktyvavimas.
Pirmiausia būtų siekiama nustatyti, kas įvyko, kokia buvo incidento kilmė ir kokie galimi tolesni veiksmai. NATO turi mechanizmus, leidžiančius reaguoti į įvairaus pobūdžio grėsmes, net ir tais atvejais, kai 5-asis straipsnis nėra aktyvuojamas.
Tai svarbu ir dėl to, kad šiuolaikinės grėsmės nebūtinai atrodo kaip tradicinė karinė ataka. Dronai, kibernetinės atakos, sabotažas, infrastruktūros trikdžiai ar kiti hibridiniai veiksmai gali būti vertinami skirtingai, priklausomai nuo jų pobūdžio ir aplinkybių.
„Pilkoji zona“ kelia problemų
Pasak L. Kojalos, viena iš sudėtingiausių dabartinio saugumo klausimo dalių yra vadinamoji pilkoji zona.
Jo vertinimu, Rusija gali kelti grėsmes taip, kad jos neperžengtų aiškiai apibrėžtos ribos, kuri automatiškai išprovokuotų NATO karinį atsaką. Tokiu būdu, anot jo, siekiama išbandyti Aljanso reakciją ir kartu didinti spaudimą NATO valstybėms.
Ekspertas teigė, kad NATO šalims tenka sudėtinga užduotis – reaguoti į konkrečius veiksmus, tačiau kartu išlaikyti pagrindinį Aljanso tikslą – atgrasymą.
Jo nuomone, potencialus priešininkas turi suprasti, kad bet kokia agresyvi intencija gali sulaukti atsako.
Lietuvoje NATO vaidmuo jau matomas praktiškai
L. Kojala atkreipė dėmesį ir į tai, kad NATO buvimas Lietuvoje nėra vien politinis įsipareigojimas.
Nuo 2017 metų Lietuvoje dislokuojamos sąjungininkų pajėgos, vykdoma oro policijos misija, o šiemet ji pereina į oro gynybos misiją. Taip pat tęsiamas Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje procesas.
Pasak eksperto, būtent tokios priemonės rodo praktinį NATO įsitraukimą į Baltijos regiono saugumą.
Tuo metu pirmadienį Krašto apsaugos ministerija pranešė, kad praėjusią savaitę NATO naikintuvai Baltijos šalyse šešis kartus kilo atpažinti ir lydėti skrydžio taisykles pažeidusių Rusijos orlaivių. Rugsėjo 16 dieną Aljanso naikintuvai taip pat buvo pasiųsti į Lietuvos oro erdvę įskridusiam dronui atpažinti, perimti ir sunaikinti.
NATO reakcija gali prasidėti dar prieš 5-ąjį straipsnį
L. Kojalos aiškinimu, NATO veiksmai neturėtų būti suprantami kaip paprastas pasirinkimas tarp „nieko nedaryti“ ir „aktyvuoti 5-ąjį straipsnį“.
Aljansas gali stiprinti pajėgas regione, siųsti papildomus karinius vienetus, stiprinti oro ir jūrų erdvės stebėjimą, rengti konsultacijas ir priimti kitus sprendimus, priklausomai nuo situacijos.
Ekspertas kaip pavyzdį nurodė Baltijos jūros saugumą. Po ankstesnių incidentų, susijusių su povandenine infrastruktūra ir kabeliais, NATO sustiprino savo buvimą regione bei pradėjo papildomas atgrasymo priemones.
Todėl, jo teigimu, klausimas „ar NATO gintų Lietuvą?“ neturėtų būti suprantamas tik kaip klausimas apie vieną konkrečią sutarties nuostatą.
Svarbiausia – atgrasymas
L. Kojalos vertinimu, NATO esmė yra ne tik reaguoti į jau įvykusią ataką, bet ir užkirsti kelią situacijai, kai potencialus priešininkas apskritai nuspręstų panaudoti jėgą.
Todėl Lietuvoje dislokuotos sąjungininkų pajėgos, oro gynyba, regioniniai gynybos planai ir karinis pasirengimas kartu sudaro platesnį atgrasymo mechanizmą.
Kitaip tariant, rimtos krizės atveju NATO reakcija nebūtinai prasidėtų nuo 5-ojo straipsnio. Pirmiausia būtų vertinama situacija ir pasirenkami atitinkami politiniai bei kariniai instrumentai, o esant poreikiui galėtų būti svarstomas ir kolektyvinės gynybos mechanizmas.
