Kamilė Lukauskytė
Šaltasis karas pasaulį ne kartą buvo priartinęs prie katastrofos, tačiau kai kurie slapti JAV ir Sovietų Sąjungos planai atskleidžia dar šiurpesnę realybę. Abi supervalstybės ruošėsi scenarijui, kuriame net po katastrofiško pirmojo smūgio turėjo likti galimybė atsakyti priešininkui.
Kitaip tariant, buvo galvojama ne tik apie tai, kaip išgyventi branduolinį karą. Buvo kuriamos sistemos, turėjusios užtikrinti, kad priešininkas taip pat neišvengtų sunaikinimo.
Logika buvo negailestinga
Didžiąją Šaltojo karo dalį branduolinę pusiausvyrą palaikė vadinamojo abipusio garantuoto sunaikinimo principas.
Jo esmė paprasta ir kartu kraupi: jeigu viena pusė pradėtų branduolinę ataką, kita net ir po pirmojo smūgio turėtų išsaugoti pakankamai ginklų atsakomajai atakai.
Taip potencialus agresorius žinotų, kad pradėjęs karą pats neišvengs katastrofiškų pasekmių.
JAV branduolinio karo planuose buvo numatyti milžiniško masto smūgiai Sovietų Sąjungos ir jos sąjungininkų kariniams bei strateginiams objektams.
Kai kuriuose Šaltojo karo pradžios planuose potencialių taikinių skaičius siekė tūkstančius.
Sovietai sukūrė „Perimetr“
Sovietų Sąjunga savo ruožtu sukūrė vieną paslaptingiausių Šaltojo karo sistemų – „Perimetr“, Vakaruose dažnai vadintą „Dead Hand“, arba „Negyvąja ranka“.
Jos paskirtis buvo užtikrinti atsakomąjį branduolinį smūgį net tuo atveju, jeigu pirmoji priešo ataka sunaikintų svarbiausius vadovavimo centrus ir nutrauktų ryšį su strateginėmis pajėgomis.
Sistema galėjo vertinti informaciją apie branduolinius sprogimus bei ryšį su karine vadovybe.
Tačiau populiarus pasakojimas, kad kompiuteris visiškai savarankiškai galėjo nuspręsti sunaikinti pasaulį, yra pernelyg supaprastintas. Istoriniuose šaltiniuose aprašomi ir žmogaus sprendimo bei išankstinio sistemos aktyvavimo elementai.
Net sunaikinus vadovybę kerštas būtų įmanomas
„Perimetr“ veikimo principas buvo bauginantis.
Krizės metu aukščiausia vadovybė galėjo aktyvuoti sistemą. Jeigu būtų nustatyta, kad Sovietų Sąjungos teritorijoje įvyko branduolinė ataka, o ryšys su pagrindiniais vadovavimo centrais būtų nutrūkęs, sistema suteiktų galimybę perduoti įsakymą išlikusioms raketų pajėgoms.
Tam buvo numatytos specialios vadovavimo raketos.
Pakilusios į orą jos galėjo perduoti paleidimo signalus likusioms branduolinėms pajėgoms.
Tai reiškė, kad net katastrofiškas pirmasis smūgis nebūtinai būtų sustabdęs atsakomąją ataką.
Amerikiečiai turėjo kitokį sprendimą
JAV taip pat rūpinosi, kaip išsaugoti galimybę duoti atsakomojo smūgio įsakymą sunaikinus antžeminius vadovavimo centrus.
Šaltojo karo metais amerikiečiai nuolat ore laikė specialius vadovavimo lėktuvus. Ši sistema buvo žinoma „Looking Glass“ vardu.
Tokie orlaiviai galėjo palaikyti ryšį su JAV branduolinėmis pajėgomis ir perduoti įsakymus net tada, jei dalis vadovavimo infrastruktūros būtų sunaikinta.
Visa tai turėjo neleisti karui prasidėti
Paradoksalu, tačiau tokios bauginančios sistemos buvo kuriamos ne todėl, kad jų kūrėjai būtinai norėjo pradėti branduolinį karą.
Pagrindinė idėja buvo atgrasymas.
Jeigu priešininkas žino, kad net sunaikinęs šalies vadovybę vis tiek sulauks atsakomojo smūgio, pirmoji ataka praranda strateginę prasmę.
Tačiau kartu atsirado kita problema – klaidos, neteisingo perspėjimo ar klaidingai suprastos krizės rizika.
Todėl Šaltojo karo branduolinė pusiausvyra rėmėsi bauginančiu paradoksu: siekiant užkirsti kelią pasaulio sunaikinimui, abi pusės kūrė sistemas, kurios turėjo garantuoti, kad prasidėjus branduoliniam karui atsakomasis smūgis vis tiek būtų suduotas.
