Lukas Starkus
Rugpjūčio 27 d., 18 val., galerijoje „Meno niša“ atidaroma menininkų Algirdo ir Remigijaus Gataveckų personalinė paroda „Kodas: aš esu“. Vientisos instaliacijos principu kuriamoje ekspozicijoje menininkai atsigręžia į instituciją kaip žmogų globojančią, tačiau kartu jį formuojančią ir disciplinuojančią sistemą. Asmenine patirtimi paremtas naratyvas kelia klausimą, kur baigiasi institucinis rūpestis ir prasideda individualumo ribojimas.
Algirdas ir Remigijus Gataveckai (g. 1985) – Lietuvos menininkų duetas, kuriantis tapybos, piešinio, instaliacijos ir viešojo meno srityse.
Šiuo metu dueto piešinys „Jūs jau žiūrite į mane ilgiau, nei kažkada žiūrėjo tėvai“ eksponuojamas Vilniaus paveikslų galerijos parodoje „Pradžioje buvo linija. XVIII–XXI a. piešiniai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių“. Gataveckų kūryba pristatyta ir už Lietuvos ribų – 2023 m. Lietuvos Respublikos ambasados Seule interjere įgyvendintas jų sienų tapybos kūrinys „Nepriklausomybė“. Menininkų kūrinių yra MO muziejaus ir Vidmanto Martikonio galerijos-muziejaus „Autoportretas“ kolekcijose, taip pat privačiose kolekcijose JAV, Austrijoje, Estijoje.
Su galerija „Meno niša“ Gataveckus sieja ilgametė kūrybinė istorija – galerijoje 2010 m. surengta jų debiutinė personalinė paroda „Situacija“, o 2015 m. pristatyta paroda „Autoportretai-homonimai“. Naujausioje parodoje „Kodas: aš esu“ keičiasi menininkų žvilgsnis: dėmesys nuo anksčiau jų kūryboje dominavusio individo krypsta į jį formuojančią instituciją.
Institucija parodos kontekste nėra siejama su viena konkrečia sistema. Menininkai ją suvokia plačiau – kaip struktūrą, organizuojančią žmogaus kasdienybę, nustatančią elgesio normas, kuriančią tvarkos mechanizmus ir apibrėžiančią individo vietą sistemoje. Gataveckams svarbus ne vien institucijos įtakoje esantis žmogus, bet ir pati jos veikimo logika: nustatytos taisyklės, priežiūra, santykis tarp individo ir jį supančios struktūros. Taip asmeninė menininkų patirtis parodoje tampa atspirties tašku platesniam institucijos veikimo apmąstymui.
Parodos „Kodas: aš esu“ centru tampa drobės transformacija. Ji nuimama nuo porėmio, padengiama lazurito mėliu, lankstoma ir stipriai suveržiama skaidria pakavimo plėvele. Tai negrįžtamas veiksmas – ankstesnė paveikslo būsena tampa nebepasiekiama, o pats paveikslas virsta objektu.
Plėvelė įgauna dvejopą reikšmę – įprastai naudojama kūriniui apsaugoti, ji jį kartu spaudžia bei suvaržo. Ypatingą vietą instaliacijoje taip pat užima lazuritas. Seniau itin vertingas, jis buvo siejamas su sakralumu, kilnumu ir prabanga. Šiandien lazurito istorija neatsiejama ir nuo išteklių eksploatacijos bei galios konfliktų. Medžiagos dviprasmybę Gataveckai pasitelkia kalbėdami apie žmogaus vertės kūrimą ir pasisavinimą.
Parodoje Gataveckai vengia vienareikšmio institucijos vertinimo. Rūpestis čia neatsiejamas nuo kontrolės, apsauga – nuo suvaržymo, o vertės suteikimas – nuo galimybės ją pasisavinti. Šių priešpriešų menininkai nesiekia išspręsti. Veikiau palieka jas atviras, leisdami žiūrovui pačiam susidurti su institucijos veikimo prieštaromis.
