Kamilė Lukauskytė
Internete vėl įsiplieskė diskusija apie tai, kiek toli galima eiti kovojant su žeminančiais, įžeidžiais ar galimai neteisėtais pasisakymais. „Gėdos stulpo“ idėja, kai apie nederamai besielgiančius žmones ar jų veiksmus informacija būtų viešinama internete, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip paprastas būdas priversti žmones atsakyti už savo žodžius. Tačiau tokia praktika iškart atveria ir kitą klausimą: ar viešas žmogaus pažeminimas nėra pavojingas ginklas, kurį galima panaudoti prieš bet ką?
Pats „gėdos stulpo“ terminas nėra naujas. Istoriškai tai buvo viešo pažeminimo priemonė – žmogus būdavo pririšamas viešoje vietoje, kad jį matytų ir išjuoktų bendruomenė. Vilniaus Rotušės aikštėje taip pat egzistavo tokia bausmės tradicija.
Šiandien fizinio stulpo nebereikia. Pakanka telefono, socialinio tinklo ir kelių paspaudimų.
Vienas įrašas gali pasklisti per kelias minutes
Interneto eroje viešas pasmerkimas įgavo visiškai kitą mastą. Informacija, kuri anksčiau būtų likusi nedidelės bendruomenės akiratyje, šiandien gali būti persiųsta tūkstančiams žmonių.
Būtent todėl idėja internete kurti savotišką „gėdos stulpą“ kelia tiek emocijų.
Viena vertus, šalininkai galėtų sakyti, kad viešumas kartais yra vienintelis veiksmingas būdas priversti atsakingus asmenis reaguoti. Jeigu žmogus ar organizacija pažeidžia taisykles, o institucijos veikia per lėtai, viešai prieinama informacija gali tapti papildomu spaudimo mechanizmu.
Tokio principo pavyzdžių Lietuvoje jau buvo. Dar 2009 metais buvo siūloma internete viešinti informaciją apie valstybės institucijose nustatytus pažeidimus, taip pat skelbti, kokių priemonių imtasi ir kokios nuobaudos pritaikytos.
Tačiau tarp oficialaus pažeidimo paviešinimo ir minios „teismo“ internete yra milžiniškas skirtumas.
Pavojingiausia – kai nuosprendis paskelbiamas per anksti
Internete žmogus gali būti pasmerktas dar iki tol, kol paaiškėja visos aplinkybės.
Užtenka vieno įrašo, vienos nuotraukos ar vaizdo įrašo, ištraukto iš konteksto. Informacija pradeda plisti, žmonės ją komentuoja, dalijasi, o po kelių valandų gali būti praktiškai neįmanoma sustabdyti jau susiformavusio įspūdžio.
Net jeigu vėliau paaiškėtų, kad kaltinimai buvo nepagrįsti, interneto atmintis išlieka gerokai ilgiau nei atsiprašymas.
Tai ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl „gėdos stulpo“ idėja sulaukia tiek kritikos. Kas nustatytų, kas nusipelno būti viešinamas? Kas patikrintų faktus? Kas spręstų, kada žmogus iš tiesų pažeidė taisykles, o kada tapo internetinės minios taikiniu?
Viešumas gali būti naudingas, bet turi būti ribos
Pati idėja viešinti patvirtintus pažeidimus savaime nėra nauja ar neįprasta.
Pavyzdžiui, Vyriausybei anksčiau buvo siūlyta viešinti Seimo kontrolierių ir Valstybės kontrolės nustatytus pažeidimus bei informaciją apie tai, kokių priemonių institucijos ėmėsi problemoms ištaisyti. Taip pat buvo kalbama apie teismų sprendimų ir atskirųjų nutarčių viešinimą.
Tokiu atveju viešumas veikia ne kaip kerštas, o kaip atsakomybės mechanizmas.
Visai kita situacija, kai interneto vartotojai patys tampa teisėjais, prokurorais ir bausmės vykdytojais.
Ypač pavojinga tai gali būti tais atvejais, kai paviešinami asmens duomenys, nuotraukos, gyvenamoji vieta ar kita jautri informacija. Tuomet vienas konfliktas gali peraugti į grasinimus, persekiojimą ar realias pasekmes žmogaus gyvenimui.
„Gėdos stulpas“ jau seniai persikėlė į ekraną
Paradoksalu, tačiau tokia praktika internete tam tikra prasme jau egzistuoja.
Socialiniuose tinkluose žmonės nuolat viešina konfliktus, įkelia kitų asmenų nuotraukas, pasakoja apie tariamus pažeidimus ir ragina kitus vartotojus „įvertinti situaciją“. Kai kur net kuriamos specialios grupės, kuriose skelbiama informacija apie neva netinkamai pasielgusius asmenis.
Tokio pobūdžio „gėdos stulpai“ egzistavo dar gerokai prieš dabartinį socialinių tinklų bumą. Viešojoje erdvėje jau anksčiau buvo diskutuojama apie bandymus internete kurti sąrašus žmonių, kuriuos bendruomenė laiko netinkamai besielgiančiais.
Tačiau technologijos pakeitė mastą.
Anksčiau žmogų galėjo pažeminti keliolika praeivių. Šiandien – keliolika tūkstančių interneto vartotojų.
Todėl pasiūlymas, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip kova už teisingumą, kartu kelia labai rimtą klausimą: ar bandydami nubausti tuos, kurie elgiasi netinkamai, patys nepradėsime kurti skaitmeninės minios teismo?
Ir būtent dėl šios ribos „gėdos stulpo“ idėja internete kelia tokią audrą.
