Lukas Starkus
Prieš vienuolika metų iš Pakistano į Lietuvą studijuoti atvykęs Masroonas Ahmadas Qamaras apie mūsų šalį tuomet beveik nieko nežinojo. Tačiau vos po pusmečio vyras jau buvo apsisprendęs čia pasilikti. Šiandien jis dirba slaugytoju Kauno klinikų intensyviosios terapijos skyriuje, dėsto slaugą, puikiai kalba lietuviškai ir yra sukūręs šeimą su lietuve Ingrida.
Nors pirmosios savaitės Lietuvoje Masroonui buvo sunkios, ilgainiui ši šalis tapo jo namais. Vis dėlto vyras neslepia, kad pradžioje teko įveikti ne tik kultūrinius skirtumus, bet ir kalbos barjerą.
Atvykus į Lietuvą angliškai esą nekalbėjo net kai kurių valstybinių įstaigų darbuotojai, todėl lietuvių kalbą jis pradėjo savarankiškai mokytis nuo pačių paprasčiausių, kasdienių žodžių.
Prieš atvykdamas apie Lietuvą beveik nieko nežinojo
Masroonas į Lietuvą atvyko 2015 metų spalį ir Kauno kolegijoje pradėjo studijuoti bendrosios praktikos slaugą. Pasirinkti mūsų šalį jį paskatino draugas iš gimtojo Pakistano.
„Iš pradžių apie Lietuvą nieko nežinojau. Vienas mano draugas norėjo čia studijuoti. Mes kartu užaugome, todėl jis manęs paklausė, ar ir aš nenorėčiau važiuoti su juo.
Tada pradėjau ieškotis informacijos internete, radau kelių čia studijuojančių studentų kontaktus ir nusprendžiau, kad Lietuvoje man bus gerai. Mokslo kokybė buvo vertinama palankiai, o pragyvenimas, palyginti su kitomis Europos šalimis, nebuvo toks brangus“, – pasakojo vyras.
Atvykdamas vyras dar nežinojo, ar Lietuvoje liks ilgam. Pirminis tikslas buvo tiesiog baigti mokslus, o tik tuomet spręsti, kur dirbti ir kurti ateitį. Vis dėlto apsispręsti ilgai neprireikė – jau po pusmečio Masroonas suprato, kad nori pasilikti Lietuvoje.
„Labai mėgstu viską planuoti iš anksto. Nenorėjau tik baigti mokslų ir tada pradėti galvoti, ką daryti toliau. Todėl gana anksti nusprendžiau, kad pasiliksiu Lietuvoje“, – kalbėjo pašnekovas.
Šį sprendimą lėmė ne viena priežastis. Jam patiko Lietuvos gamta, aplinka, slaugytojo darbo sąlygos ir gyvenimo kokybė. Tiesa, tuo metu medicinos sektoriuje dirbančių užsieniečių, ypač atvykusių iš Azijos, buvo labai mažai, todėl vyras sulaukdavo daug aplinkinių dėmesio.
„Kai pradėjau dirbti Kėdainiuose, buvau ten vienintelis užsienietis. Kaune tuo metu taip pat buvo gal tik trys ar keturi iš užsienio atvykę gydytojai – iš Kazachstano, Libano ar kitų šalių. Iš Pietų Azijos, kiek žinau, nebuvo nė vieno. Visiems buvo įdomu, kad užsienietis pasirinko gyventi ir dirbti mažesniame miestelyje“, – prisiminė jis.
Lietuvoje vyras rado ir meilę. Studijuodamas bakalauro programoje jis susipažino su lietuve Ingrida. Pora susituokė ir yra kartu jau nuo 2018 metų.
Pirmosios savaitės buvo gana liūdnos
Nors šiandien Masroonas sako besijaučiantis lietuviu, pirmoji pažintis su šalimi nebuvo lengva. Iš tankiai apgyvendinto ir šilto Pakistano jis atvyko į vėsų, rudenėjantį Kauną, kuriame nieko nepažinojo.
„Pirmąją savaitę buvo labai keista, net liūdna. Tai nebuvo susiję su pačiais žmonėmis ar su Lietuva. Tiesiog atvykau iš Pakistano, kur labai daug žmonių, o čia buvo spalis, buvo šalta. Išeidavau į lauką ir gatvėse beveik nematydavau jokių žmonių, nebuvo su kuo bendrauti. Prie to priprasti buvo labai sunku“, – atvirauja jis.
Pakistane, pasak Masroono, žmonės linkę užkalbinti visus, net nepažįstamuosius. Net nuėjus į parduotuvę, aplinkiniai ima klausinėti, iš kur žmogus atvyko, ką veikia ir ko ieško, o kartu dar pasiūlyti, kur tą pačią prekę galima nusipirkti pigiau.
„Kartais toks nuolatinis dėmesys net atsibosta. Lietuvoje visiškai kitaip: jeigu žmonės pažįstami, jie bendrauja, o jeigu nepažįstami, jiems nelabai rūpi, kas esi ir kur eini. Tačiau dabar negalėčiau pasakyti, kad lietuviai yra labai introvertiški. Tiesiog čia dažniausiai pačiam reikia pradėti pokalbį. Jeigu užkalbini, tada žmogus gali su tavimi kalbėtis ir labai ilgai“, – svarsto pašnekovas.
Vis dėlto prieš vienuolika metų lietuvių santūrumas jam tapo tam tikru kultūriniu šoku. Iš pradžių vyrui buvo sunku suprasti, kodėl vietiniai nepradeda pokalbio ir nerodo jokio smalsumo.
„Galvojau: gal mes jiems nepatinkame, gal čia rasizmas? Tuo metu toks buvo mano supratimas. Dabar ir naujai atvykę studentai dažnai sako tą patį: „Niekas su mumis nekalba.“
Aš jiems aiškinu, kad pirmiausia reikia suprasti šalies kultūrą, žmonių gyvenimo būdą ir tai, kodėl jie taip elgiasi. Tai nėra savaime blogas dalykas“, – pabrėžia Masroonas.
Laikui bėgant jis pradėjo labiau domėtis Lietuvos istorija ir visuomenės patirtimis, o tai padėjo geriau suprasti vietinių žmonių elgesį. „Dabar pats jaučiuosi lietuvis“, – sakė jis.
Lietuvių kalbos mokėsi savarankiškai
Atvykęs į Lietuvą Masroonas greitai suprato, kad norint čia gyventi ir dirbti būtina išmokti valstybinę kalbą. 2015-aisiais, anot jo, susikalbėti net angliškai buvo sunku – ne tik parduotuvėse, bet ir valstybinėse įstaigose.
„Tuo metu net Migracijos skyriaus darbuotojai Kaune nekalbėjo angliškai. Jie mokėjo pasakyti tik tokius žodžius kaip „bank statement“ (liet. banko sąskaitos išrašas) ar „passport“ (liet. pasas). Bet jeigu turėdavai kokių nors papildomų klausimų, išgirsdavai: „No English“ (liet. nemokame angliškai). Buvo tikrai sunku“, – prisimena pašnekovas.
Tuo metu į Lietuvą atvykdavo mažiau studentų iš tolimesnių šalių, nei dabar. Pasak pašnekovo, didžioji dalis užsieniečių tais laikais buvo iš Baltarusijos, Kazachstano ar Uzbekistano ir galėjo susikalbėti rusiškai, tačiau Masroonui ši kalba taip pat buvo nežinoma.
Pamatęs, kad panaši situacija pasitaiko ir keliaujant po kitas Europos šalis, jis priėjo prie paprastos išvados: norint gyventi konkrečioje šalyje, būtina išmokti jos kalbą.
„Pradėjau nuo to, ko man labiausiai reikėjo: skaičių, žodžių „pienas“, „duona“, „vanduo“. Po to mokiausi sakinių – kaip pasakyti, kad kažko noriu, paklausti, kiek kainuoja ar kur ką galima rasti“, – pasakojo jis.
Lietuvių kalbos mokytojo Masroonas neturėjo – mokėsi kasdien klausydamasis aplinkinių pokalbių ir pats bendraudamas. Didžiausiu privalumu tapo tai, kad bendrabutyje jis gyveno su lietuviais studentais.
„Jeigu dešimt kartų išgirstu „duok man vandens“ ir matau, kad kažkas paduoda vandens, suprantu, ką tas žodis reiškia. Taip, bendraudamas su žmonėmis, ir išmokau kalbą“, – aiškino jis.
Masroono nuomone, aukštosios mokyklos turėtų dažniau viename bendrabutyje apgyvendinti vietinius ir užsienio studentus. Kai atvykėliai apgyvendinami atskirai, jie dažniausiai ima bendrauti angliškai arba savo gimtąja kalba, todėl integruotis ir išmokti lietuviškai tampa dar sunkiau.
„Turėtų būti mišri sistema. Jeigu užsienio studentai gyvena tik tarpusavyje, jie lietuvių kalbos neišmoks. Aš ją išmokau todėl, kad nuolat girdėjau aplink save kalbančius lietuvius“, – įsitikinęs pašnekovas.
Su nemaloniomis replikomis kartais susiduria darbe
Nors iš pradžių lietuvių santūrumą Masroonas palaikė priešiškumu, vėliau suprato klydęs. Per vienuolika metų Lietuvoje nemalonių patirčių pasitaikė, tačiau, jo teigimu, jos sudaro tik labai mažą dalį viso gyvenimo šalyje.
Daugiausia neigiamų replikų vyras yra išgirdęs dirbdamas ligoninės priėmimo skyriuje, kuriame praleido penkerius metus. Ten tekdavo susidurti ir su apsvaigusiais, agresyviai nusiteikusiais pacientais.
„Priėmime nėra jokio filtro – atvažiuoja įvairūs žmonės. Būdavo, kad neblaivus pacientas keikdavosi, rėkaudavo, sakydavo man: „Važiuok į savo šalį, mums jūsų čia nereikia.“ Tačiau girtumas nėra pasiaiškinimas, tai irgi yra žmogaus pasirinkimas. Negalima visko pateisinti tuo, kad jis tiesiog neblaivus“, – pasakoja Masroonas.
Vis dėlto tokių atvejų pasitaikydavo retai: „Jeigu taip pasielgia tik koks vienas pacientas iš šimto, manau, kad ir savo gimtojoje šalyje lengvai rasčiau tiek pat žmonių, kuriems kažkuo nepatikčiau.“
Kur kas daugiau neigiamų pasisakymų pašnekovas teigia sulaukiantis internete, ypač po publikacijomis apie jį. Tačiau ilgainiui jis išmoko į tokius komentarus nebereaguoti.
„Man atrodo, kad tie žmonės neigiamai rašo ne tik apie mane, kaip apie užsienietį, bet apie visus ir viską. Jie visur palieka vien neigiamus komentarus.
Parašysi, kad kiaušinis baltas, jie sakys, jog juodas. Parašysi, kad juodas, sakys, jog baltas. Išmokau tokius žmones tiesiog ignoruoti“, – sako vyras.
Jis pabrėžė nejaučiantis poreikio nepažįstamiems žmonėms aiškinti ar teisinti savo gyvenimą.
„Jeigu žmogui įdomu, jis gali manęs paklausti, kaip gyvenu, kas Lietuvoje man patinka ar nepatinka, koks yra mano požiūris. Tačiau jeigu kažkas jau iš anksto turi blogą nuomonę apie mane, man tai nėra svarbu“, – tvirtina Masroonas.
Lietuvoje dirba slaugytoju ir dėsto studentams
Šiuo metu Masroonas dirba slaugytoju Kauno klinikų intensyviosios terapijos skyriuje. Be praktinio darbo ligoninėje, jis taip pat dėsto slaugą studentams.
Per vienuolika metų vyras spėjo pažinti ne tik Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą, bet ir esminius jos skirtumus nuo Pakistano. Pasak jo, gimtinėje sveikatos priežiūros kokybė ir kaina gali smarkiai skirtis priklausomai nuo įstaigos bei žmogaus finansinių galimybių.
Viena ligoninė gali būti tokio aukšto lygio, kokio galbūt nėra net Lietuvoje, o kita gali atrodyti taip, tarsi užstrigusi prieš penkiasdešimt metų. Ten labai dideli skirtumai“, – aiškina jis.
„Čia žmogus yra apdraustas. Jeigu nutinka nelaimė, netenkama darbo ar atsiranda kitų sunkumų, egzistuoja sistema, kuri padeda. Man tai labai patinka. Pakistane gali vieną dieną būti milijonierius, o kitą – atsidurti gatvėje“, – palygina jis.
Šaltibarščiai patiko iš karto, cepelinai – ne
Kalbant apie kitus kultūrinius skirtumus tarp šalių, pašnekovas prieina ir prie maisto temos. Lietuviška virtuvė prie aštraus ir gausiai prieskoniais gardinamo pakistanietiško maisto pripratusiam vyrui iš pradžių pasirodė labai švelni ir neįprasta.
„Kai žmonės atvyksta iš Pakistano, Indijos ar Bangladešo, pirma jų reakcija būna tokia: čia nėra jokių prieskonių, atrodo, kad naudojama tik druska“, – juokiasi pašnekovas.
Pirmasis jo paragautas lietuviškas patiekalas buvo šaltibarščiai. Neįprastos spalvos sriuba vyrui iš karto patiko ir iki šiol yra vienas mėgstamiausių lietuviškų patiekalų.
Tiesa, visai kitokį įspūdį paliko cepelinai. Kadangi Masroonas dėl religinių priežasčių nevalgo kiaulienos, jis ragavo tik cepelinų su varške, tačiau jų skonis jo nesužavėjo.
„Mūsų virtuvėje naudojama labai daug prieskonių. Cepelinų tekstūra man pasirodė gera, jie ir atrodė gražiai, tačiau nepatiko skonis“, – sako jis.
Lietuvoje stebina nuomos kainos
Lyginti kasdienes kainas Lietuvoje ir Pakistane, anot Masroono, nėra taip jau paprasta. Lietuvoje tos pačios prekės kainos skirtingose parduotuvėse paprastai būna gana panašios, o Pakistane jos gali skirtis net kelis kartus priklausomai nuo to, kur apsiperki.
Vis dėlto yra produktų, kurie Lietuvoje jam atrodo itin brangūs. Vieni tokių – mangai, kurių Pakistanas užaugina labai daug.
„Pakistanietiški mangai yra vieni geriausių, todėl pas mus jie kainuoja daug pigiau. Lietuvoje mangai labai brangūs. Tas pats ir su žaliaisiais aitriųjų paprikų vaisiais: čia mažoje pakuotėje būna vos keli, o Pakistane jų galima labai pigiai nusipirkti didelį kiekį“, – pasakojo vyras.
Per vienuolika metų jis pastebėjo ir smarkiai išaugusias būsto nuomos kainas. Ypač brangus, Masroono teigimu, tapo gyvenimas Kaune ir kituose didmiesčiuose.
„Tikrai galiu pasakyti, kad dabar nuoma Lietuvoje labai brangi. Ir tai yra problema ne tik užsieniečiams, bet ir vietiniams. Jeigu užsienio studentai sutinka už būstą mokėti 600 ar 700 eurų, nors reali jo kaina galėtų būti 300 eurų, tada daugiau mokėti tenka ir vietiniams“, – teigė jis.
Pasigenda aiškesnės informacijos atvykstantiems užsieniečiams
Dabar, pats dėstydamas ir bendraudamas su į Lietuvą atvykusiais studentais, Masroonas itin domisi jų integracija. Jo nuomone, viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie tai, ko užsieniečiai neva nedaro, tačiau per mažai klausiama, ar atvykėliams apskritai suteikiama pakankamai informacijos.
„Politikai kalba, kad užsieniečiai to ar ano nedaro. Tačiau man kyla klausimas: ar jie turi reikalingą informaciją? Aš, kaip užsienietis, galiu pasakyti, kad dažnu atveju neturi. Niekas nepaaiškina, kaip veikia sistema, kokius mokesčius reikia mokėti ir ką reikia padaryti“, – kalbėjo jis.
Ypač tai aktualu žmonėms, kuriuos į Lietuvą dirbti atveža tarpininkaujančios įmonės. Pasak pašnekovo, tokios bendrovės ne visada išsamiai paaiškina darbuotojų pareigas.
Masrooną stebina ir viešai pasigirstantys teiginiai, kad užsienio studentai nemoka mokesčių ar kitų įmokų. Iš savo patirties jis prisimena priešingą situaciją.
„Kartą gavau penkių eurų baudą už netinkamą automobilio parkavimą. Tą pačią dieną turėjau Migracijos departamente prasitęsti leidimą gyventi, tačiau man jo nepratęsė, kol nesumokėjau baudos, kurią buvau gavęs vos prieš valandą.
Jeigu studentas nemoka mokesčių ar yra skolingas universitetui, jo leidimas gyventi gali būti panaikintas ir jis paprasčiausiai turės grįžti namo“, – tikino pašnekovas.
Todėl dalis viešojoje erdvėje kartojamų kaltinimų, jo nuomone, neatitinka tikrovės ir tik priešina visuomenę.
