Kamilė Lukauskytė
Pastarosiomis dienomis Europoje daugėja klausimų dėl galimų Rusijos veiksmų, dronų incidentų ir hibridinių grėsmių. Lenkija stiprina pasienio apsaugą, o Lietuvoje taip pat stebima saugumo situacija. Tačiau kada tokiais atvejais galima tikėtis NATO įsitraukimo?
Į šį klausimą atsakė Lietuvos ambasadorius prie NATO Darius Jauniškis.
Vidiniu saugumu pirmiausia turi rūpintis pati valstybė
D. Jauniškis pabrėžė, kad NATO yra gynybinis aljansas, tačiau ne kiekvienas incidentas automatiškai tampa NATO atsakomybės klausimu.
Pasak jo, valstybės pačios turi rūpintis savo vidiniu saugumu, žvalgyba ir teisėsauga.
Tai ypač svarbu kalbant apie hibridines grėsmes, kai nėra aiškios ribos tarp karinio išpuolio ir veiksmų, nukreiptų į valstybės destabilizavimą.
Tokiais atvejais itin svarbu, ar institucijos sugeba laiku nustatyti galimą grėsmę, surinkti informaciją ir nustatyti, kas už konkretaus incidento stovi.
NATO įsitraukia ne tik prasidėjus karui
Ambasadorius pabrėžė, kad iš to nereikėtų daryti išvados, jog NATO tokiomis aplinkybėmis lieka nuošalyje.
Priešingai – Aljansas jau yra įsitraukęs į situacijos vertinimą.
D. Jauniškis priminė, kad NATO yra atlikusi Lietuvos antihibridinės situacijos analizę, o jos išvados ir rekomendacijos buvo perduotos valstybėms.
Tai reiškia, kad pagalba gali būti teikiama ne tik tada, kai prasideda atviras karinis konfliktas, bet ir stiprinant valstybių pasirengimą galimoms grėsmėms.
Kada situacija tampa rimtesnė?
Pasak D. Jauniškio, NATO reakcijos klausimas tampa kitoks, kai atsiranda aiškesni karinės grėsmės požymiai.
Jis paminėjo situaciją, kai prie valstybės sienos būtų pastebėtas reikšmingas konvencinių karinių pajėgumų telkimas arba žvalgyba gautų informacijos apie galimą artėjančią ataką.
Tokiu atveju NATO jau turi vertinti grėsmę kaip platesnį Aljanso saugumo klausimą.
Tačiau konkrečios reakcijos pobūdis priklausytų nuo aplinkybių, turimos žvalgybinės informacijos ir pačios atakos masto.
Hibridinės atakos – sudėtingiausias scenarijus
Didžiausią iššūkį, pasak ambasadoriaus, kelia vadinamasis hibridinis karas.
Tokios operacijos gali apimti kibernetines atakas, sabotažą, dezinformaciją, infrastruktūros trikdymą ar kitus veiksmus, kai sunku iš karto nustatyti, kad už jų stovi užsienio valstybė.
Būtent todėl, pasak D. Jauniškio, nereikėtų reaguoti į kiekvieną incidentą vienodai.
Svarbiausias vaidmuo tenka žvalgybai ir tyrimams, kurie turi padėti nustatyti, kas iš tikrųjų įvyko ir ar incidentas buvo tyčinis.
NATO 5-asis straipsnis – atskiras klausimas
NATO sutarties 5-asis straipsnis numato kolektyvinės gynybos principą – ginkluotas išpuolis prieš vieną Aljanso narę laikomas išpuoliu prieš visas.
Tačiau ne kiekvienas hibridinis incidentas automatiškai reiškia šio straipsnio taikymą.
Anksčiau prezidento vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Deividas Matulionis taip pat yra sakęs, kad nėra iš anksto aiškaus sąrašo, kokio masto incidentas lemtų 5-ojo straipsnio aktyvavimą. Tuo pačiu jis pabrėžė, kad tiesioginio karinio įsiveržimo atveju situacija būtų iš esmės kitokia.
Lietuvai svarbiausia – būti pasirengusiai
D. Jauniškio teigimu, dabartinėje situacijoje svarbu išlaikyti šaltą protą ir remtis patikima žvalgybine informacija.
Tai reiškia, kad Lietuva turi stiprinti savo institucijas, žvalgybą ir teisėsaugą, tačiau kartu turi būti pasirengusi bendram veiksmui su sąjungininkais.
NATO, pasak ambasadoriaus, nestovi nuošalyje. Tačiau pirmoji reakcija į daugelį incidentų priklauso pačiai valstybei.
O jeigu grėsmė peraugtų į tiesioginę karinę agresiją, tuomet jau būtų sprendžiamas platesnis kolektyvinės Aljanso gynybos klausimas.
