Aidas Apalianskas
Teisė į pensiją Europoje ilgą laiką buvo laikoma esmine socialinio kontrakto dalimi. Tačiau visuomenei sparčiai senstant ir gimstamumui krentant, senasis modelis ima braškėti: vis mažiau dirbančiųjų turi išlaikyti vis daugiau pensininkų.
Daugelis valstybių kol kas renkasi atidėlioti skausmingus sprendimus, pildamos finansinę skylę naujomis skolomis. Tai didina įtampą tiek tarp rinkėjų ir vyriausybių, tiek finansų rinkose.
Europoje vyrauja du pagrindiniai modeliai – kaupiamosios ir nekaupiamosios pensijų sistemos. Dažniausias yra vadinamasis „mokėk einamuoju būdu“ modelis, kai dabartinių darbuotojų įmokos iš karto išmokamos dabartiniams pensininkams.
Šis modelis veikia tarsi nerašytas kartų susitarimas: šiandien dirbantieji išlaiko vyresniuosius, tikėdamiesi, kad rytoj juos išlaikys kita karta. Prie tokios sistemos labiausiai prisirišusios Prancūzija, Vokietija, Italija, Ispanija, Portugalija.
Kaupiamosiose sistemose darbuotojai ir darbdaviai įmokas kaupia fonduose, kurie investuoja į akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą ar infrastruktūrą. Sukauptas kapitalas ir jo grąža vėliau tampa pensijų šaltiniu. Plačiausiai išvystytos tokios sistemos Nyderlanduose, Švedijoje, Danijoje, Šveicarijoje.
Demografinis spaudimas ir biudžeto skylės
Europos demografinis paveikslas radikaliai keičiasi. Nuo 2000 metų gimstamumas daugumoje šalių išlieka gerokai žemiau 2,1 vaiko vienai moteriai ribos, o gyvenimo trukmė auga. Senjorų daugėja, dirbančiųjų – santykinai mažėja.
Europos Komisijos duomenimis, senatvės priklausomybės santykis – vyresnių kaip 65 metų žmonių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis – nuo maždaug 24 proc. 2000 metais pakilo iki 32,7 proc. 2020 metais ir gali siekti beveik 54 proc. 2070 metais.
Tai ypač pavojinga šalims, kuriose dominuoja nekaupiamosios sistemos. Vyriausybės turi tris pasirinkimus: didinti įmokas, mažinti išmokas arba skolintis, dengdamos pensijų deficitą. Pirmi du sprendimai itin nepopuliarūs, todėl dažnai pasirenkamas trečias.
Prancūzija – ryškus pavyzdys. Šalis turi vieną dosniausių pensijų sistemų, kur vidutinė valstybinė pensija siekia apie 1 500 eurų per mėnesį. Pensijoms ji skiria apie 13,4 proc. bendrojo vidaus produkto, gerokai viršydama Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vidurkį.
