Mikroplastiką tyrinėjantys mokslininkai skelbia – jį skleidžia ir sintetiniai rūbai, kuriuos nešiojant atskyla dalelės ir patenka į orą ar vandenį skalbiant. Pasak specialistų, daugybė mikroplastiko jau yra ore, kuriuo kvėpuojame, vandenyje, kurį geriame, taip pat ir mūsų kūne.
Blizgučiai, prestižas ir prabanga: mados industrija – tarsi blizgantis podiumas, kuriame viskas atrodo tobula. Naujausios kolekcijos, ryškūs audiniai ir nuolat besikeičiančios tendencijos. Tačiau industrijos tamsioji pusė atrodo kontrastingai: milžiniška gamyba, greitas vartojimas ir didžiulis poveikis aplinkai. Dėl greitosios mados drabužiai tampa trumpalaikiais ir vis daugiau jų nugula sąvartynuose.
Drabužių dažymas teršia upes ir jūras cheminėmis medžiagomis. O sintetiniai audiniai tampa mikroplastiko šaltiniu – juos dėvint ir skalbiant tokie gaminiai išskiria šimtus tūkstančių plastiko dalelių, kurios patenka į vandenį ir orą, o vėliau – ir į mūsų kūną.
Išvengti mikroplastiko – neįmanoma
Siekdama gelbėti užterštus vandenynus nuo plastiko taršos Europos Ssąjunga (ES) jau ėmėsi iniciatyvų. Uždraudė plastikinius šiaudelius, o butelių kamštelius pritvirtino prie butelių kaklelių. Tačiau įvairaus plastiko problema kaip buvo, taip liko, mat pokyčių nesiėmė didžiosios pramonės gamyklos, kurios ir atsakingos už didžiąją dalį taršos.
O štai sintetikos ir mikroplastiko rūbuose, kuriuos dėvime kiekvienas, išvengti praktiškai neįmanoma.
„Labiausiai žinomas rūbinis plastikas, apskritai yra nailonas arba kapronas. Tai yra dvi tokios polimerinės medžiagos“, – komentuoja chemijos profesorius Albinas Žilinskas.
Vilniaus universiteto profesorius paaiškina, kad plastiko molekulės į žmogaus kūną patenka ne per odą, kai dėvime rūbus, o tada, kai jos atskyla ir patenka į orą, kuriuo kvėpuojame, ir į vandenį, kurį geriame.
„Molekulės ilgos ir trinant, nešiojant, jos po truputį dyla ir byra į mažesnes daleles. Taip ir gaunasi tokie gabaliukai“, – teigia A. Žilinskas.
Tačiau, pasak mokslininkų, mikroplastikas – jokia naujovė. Tiesiog šiais laikais kur kas dažniau apie jį girdime, mat specialistai ėmėsi jį tyrinėti.
„Ir Everesto sniegynuose, ir amžinam įšale, ir visur, kur tik įmanoma, mikroplastikas yra randamas. Tai svarbiausia yra nepanikuoti ir suprasti, kad mes turime tiesiog gyventi su šia problema“, – komentuoja VU Gyvybės mokslų centro profesorė Eglė Lastauskienė.
Įspėja apie neatsakingą vartotojiškumą
Mokslininkai tyrinėja, kaip būtų galima mikroplastiką iš aplinkos šalinti, tačiau problema ta, kad šiuo metu jo pagaminama gerokai daugiau nei pavyktų išskaidyti.
„Mes tiriame, kaip mikroorganizmai galėtų skaidyti tą mikroplastiką. Mikroorganizmai yra toks natūralus rezervuaras aktyvumo, kurių mes niekur kitur turėti negalime“, – sako E. Lastauskienė.
Tvarumą propaguojanti Rugilė pastebi, kad žmonės linkę daug pirkti ir daug išmesti. Siekdami švaresnės aplinkos pirmiausia turėtume keisti savo pačių įpročius. Mat tvariausias rūbas – tas, kuris jau yra mūsų spintoje.
„Viena didžiausių problemų, yra skaičiuojama, kad apskritai drabužiai yra dėvimi žmonių po nusipirkimo nuo 7 iki 10 kartų. Ir dažnai jie yra išmetami tada“, – pasakoja aplinkosaugos aktyvistė Rugilė Matusevičiūtė.
ES ruošia naują reglamentą, kuris griežčiau reguliuos gaminamos produkcijos kokybę ir mikropluoštų išsiskyrimą. Tačiau tai greičiausiai padidins europietiškų drabužių kainas.
