Šiaurės Amerikoje prasidedantis 2026-ųjų Pasaulio taurės turnyras žymi istorinį lūžį futbolo valdyme, kur tarptautinis futbolas iš pusiau pensininkų prieglobsčio virto elitinių taktikų, tokių kaip Julianas Nagelsmannas ar Thomas Tuchelis, žaidimų aikštele. Kaip savo apžvalgoje pastebi „The Athletic“ žurnalistas Michaelas Coxas, nors anksčiau darbas rinktinėje reiškė karjeros saulėlydį, šiandien tai tapo erdve, kurioje aukščiausio kalibro strategai gali daryti realią įtaką žaidimui, bėgdami nuo chaotiško ir sekinančio klubinio futbolo.
Atsigręžus 16 metų atgal į 2010-ųjų Pasaulio taurės turnyrą Pietų Afrikos Respublikoje, 32 strategų sąraše galima pastebėti įdomią tendenciją – beveik nė vienas jų nebuvo savo karjeros viršūnėje. Bent vieną titulą penkiose stipriausiose Europos lygose laimėję Vicente'as del Bosque (Ispanija), Fabio Capello (Anglija), Marcello Lippi (Italija), Svenas-Goranas Erikssonas (Dramblio Kaulo Krantas), Ottmaras Hitzfeldas (Šveicarija) ir Radomiras Antičius (Serbija) tarptautinį futbolą matė kaip pusiau pensiją. Čempionų lygos nugalėtojų medalius savo kolekcijose turėję V. del Bosque, F. Capello, M. Lippi ir O. Hitzfeldas po darbo rinktinėse daugiau nebevadovavo jokiam aukščiausios lygos Europos klubui, taip patvirtindami, kad jie jau nebuvo taktinės inovacijos priešakyje.
Šiandien situacija kardinaliai pasikeitusi, o įvairiems „Premier“ lygos klubams ieškant naujų vedlių, visiškai logiška manyti, kad jie bent jau svarstė Vokietijos rinktinės stratego J. Nagelsmanno, Anglijai vadovaujančio T. Tuchelio ar Jungtinių Amerikos Valstijų vairą perėmusio Mauricio Pochettino kandidatūras. Prieš dvejus metus paskutinį iš trijų Čempionų lygos trofėjų su Madrido „Real“ laimėjęs Carlo Ancelotti (Brazilija) galbūt ir išgyvena savo karjeros rudenį, tačiau tokie penkiasdešimtmečiai kaip Grahamas Potteris (Švedija), Julenas Lopetegui (Kataras), Roberto Martinezas (Portugalija) ir Jesse Marschas (Kanada) yra puikiai pažįstami bei ateityje neabejotinai sugrįš į klubinį futbolą.
Tarptautinis valdymas tapo jaunesnis, šviežesnis ir gerokai patrauklesnis, o šis pokytis greičiausiai prasidėjo dar praėjusio dešimtmečio viduryje. Reguliarų titulų laimėtoją Turino „Juventus“ 2014-aisiais palikęs ir Italijos rinktinės vairą perėmęs Antonio Conte tapo labai retu to meto pavyzdžiu, įrodžiusiu, kad tai tebuvo trumpa pertrauka nuo klubinio futbolo, nes po 2016-ųjų Europos čempionato italas persikėlė į Londono „Chelsea“ ir iškart laimėjo „Premier“ lygą. Tarp pergalingų etapų Čempionų lygoje su „Barcelona“ ir Paryžiaus „Saint-Germain“ įsiterpęs ketverių metų Luiso Enrique darbas Ispanijos rinktinėje taip pat priminė, kad šios pareigos nereiškia trenerio karjeros pabaigos.
M. Coxas pabrėžia, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog vyresnio amžiaus strategai nesupranta taktikos, tačiau trenerių darbe egzistuoja natūralus elgesio modelis, kai karjeros pradžioje apsėsti techninių detalių, vėliau specialistai pradeda labiau vertinti charakterį, lyderystę ir patikimumą. Puikus to pavyzdys yra C. Ancelotti, kuris kadaise buvo taip prisirišęs prie sistemos, jog atsisakė įsigyti Roberto Baggio dėl jo netikimo 4-4-2 schemai, tačiau dabar yra vertinamas kaip treneris, norintis įtraukti visas didžiausias žvaigždes, mažiau dėmesio skirdamas poziciniams reikalavimams. Vos 38-erių J. Nagelsmannas 2026-ųjų Pasaulio taurės turnyre atrodo kaip pats aštriausias taktikas, tačiau 2046-ųjų turnyre jis greičiausiai bus visiškai kitoks treneris.
Žinoma, turnyre vis dar gausu „federacijos trenerių“, kurie beveik visą karjerą dirbo tik nacionalinėse asociacijose, ir tai išlieka visiškai pasiteisinančiu požiūriu. Praėjusį Pasaulio taurės turnyrą su Argentina laimėjęs Lionelis Scaloni niekada nevadovavo jokiam klubui, o praėjusio Europos čempionato nugalėtojas su Ispanija Luisas de la Fuente klubiniame futbole nedirbo nuo trumpo 11 rungtynių etapo trečiojo diviziono Vitorijos „Alaves“ ekipoje prieš 15 metų. Prancūziją į du iš eilės Pasaulio taurės finalus atvedęs ir 2018-aisiais triumfavęs Didieras Deschampsas klubo netreniravo nuo 2012-ųjų, tapdamas ilgiausiai dirbančiu strategu savo šalies istorijoje.
Aukščiausio lygio klubinis futbolas šiuo metu išgyvena keistą etapą, radikaliai besiskiriantį nuo to, kas buvo prieš kelerius metus, nes dabar viskas sukasi aplink spaudimą, intensyvumą ir standartines padėtis, o ne techninį žaidimą. Vis dažniau atrodo, kad treneriams darosi sunku daryti tiesioginę įtaką rungtynėms, kurios anksčiau būdavo formuojamos gudriomis strategijomis, siekiant įvesti pagrindinį žaidėją tarp linijų ar sukurti kiekybinį pranašumą vienoje aikštės zonoje.
Prieš septynerius metus, vadovaudamas „Chelsea“ klubui, italas Maurizio Sarri prisipažino nematęs nė minutės 2018-ųjų Pasaulio taurės turnyro.
„Aš nemėgstu nacionalinių komandų futbolo, nes ten nėra ko išmokti, – tuomet teigė strategas. – Tai yra įprasta pozicija, kiekvienas treneris galvoja taip pat kaip aš, tiesiog neįprasta tai sakyti garsiai. Per 30 dienų neįmanoma labai gerai organizuoti komandos.“
Tačiau lėtesnio tempo tarptautinis futbolas, kur spaudimas vaidina mažesnį vaidmenį, o situacija aikštėje labiau atspindi taktikos lentoje nubraižytas schemas, tapo kur kas pilnavertiškesne vieta dirbti. Jei rinktinių futbolas 10–15 metų atsilieka nuo klubinio, būtent čia elitiniai treneriai gali padaryti rimtą įtaką keisdami sistemą ar atlikdami gudrų keitimą. Nors Šiaurės Amerikoje vyksiančiame turnyre yra daugybė priežasčių būti skeptiškiems dėl išplėtimo iki 48 komandų, klimato sąlygų ar ryškiausių superžvaigždžių trūkumo, neįprastai aukštas trenerių kalibras yra ta priežastis, leidžianti į šį Pasaulio taurės turnyrą žvelgti pozityviai.
