Nuotrauka, kurioje užfiksuoti kietieji raudonviršiai, buvo paskelbta „Facebook“ grupėje „Grybai, grybautojai – Lodzės vaivadija“. Įrašas sulaukė daugiau nei 3 tūkst. reakcijų, o komentatoriai neslėpė nuostabos, rašoma fakt.pl.
„Tikriausiai pernykštė nuotrauka“, „Keisti tie grybai“, „Per anksti ir per sausa“, „Pas mus jų dar nėra“ – rašė nustebę žmonės.
Paaiškėjo, jog, nors įprastai kietieji raudonviršiai auga nuo liepos iki spalio, esant palankioms sąlygoms – šilumai ir didelei drėgmei – pavieniai grybai gali pasirodyti jau birželį. Gera žinia grybautojams – šie grybai auga ir Lietuvos miškuose.
Retas grybas, kurį pamatyti pasiseka ne kiekvienam
Kietasis raudonviršis (lot. Leccinum duriusculum) – Lietuvoje taip pat aptinkamas, tačiau gana retas valgomas grybas, dažniausiai augantis lapuočių miškuose po drebulėmis ir tuopomis.
Ši rūšis išsiskiria stambiais, kietais vaisiakūniais ir šiurkščiu paviršiumi – tiek kepurėlė, tiek ypač kotas yra plaušuoti ir grubūs. Kietieji raudonviršiai auga pavieniui arba nedidelėmis grupėmis, mėgsta šviesesnes miško vietas ir Lietuvoje yra randami vasaros bei rudens mėnesiais.
Net patyrę grybautojai su juo susiduria ne taip dažnai kaip su kitais raudonviršiais. Šis grybas neauga kiekviename miške, nes jo paplitimas glaudžiai susijęs su tam tikromis medžių rūšimis.
Jo kepurėlė dažniausiai būna 4–15 cm skersmens. Jaunų grybų ji pusapvalė, vėliau tampa išgaubta, o senesnių egzempliorių – šiek tiek suplokštėja. Spalva gali būti labai įvairi – nuo pilkšvai rudos su vos pastebimu violetiniu atspalviu iki tamsiai pilkos ar rausvai rudos.
Kepurėlės paviršių dengia smulkūs aksominiai plaušeliai ar žvyneliai. Grybui senstant atsiranda būdingų įtrūkimų, sudarančių nedideles aksomines dėmes.
Po kepurėle esantis vamzdelių sluoksnis iš pradžių būna kreminės spalvos, tačiau laikui bėgant pilkėja. Jį pažeidus ar paspaudus, paviršius greitai paruduoja.
Išskirtinis požymis – spalvą keičiantis kotas ir minkštimas
Kietojo raudonviršio kotas gali užaugti iki 17 cm aukščio. Jis baltas, padengtas išilginiais plaušeliais. Jaunų grybų šie būna šviesiai rudi, o senesnių – beveik juodi.
Vienas įdomiausių šio grybo požymių – spalvos pokyčiai pažeidus kotą. Nupjauta ar suspausta vieta greitai nusidažo gelsvai žalia arba melsvai žalia spalva.
Ne mažiau stebina ir minkštimas. Kepurėlėje jis baltas, viršutinėje koto dalyje įgauna pilkšvai violetinį atspalvį, o prie pagrindo tampa pilkas. Perpjautas minkštimas greitai nusidažo violetiškai rausva spalva.
Kur ieškoti kietojo raudonviršio?
Patyrę grybautojai žino, kad kartais svarbiau pažinti medžius nei pačius grybus. Taip yra todėl, kad daugelis grybų su tam tikromis medžių rūšimis sudaro mikorizę – abipusiai naudingą ryšį, kurio metu keičiasi maistinėmis medžiagomis.
Ketasis raudonviršis, dar vadinamas tuopiniu raudonviršiu, dažniausiai auga prie baltųjų arba juodųjų tuopų. Jei tokių medžių aplink nėra, tikimybė rasti šį grybą labai maža.
Vertinamas ir virtuvėje
Kietasis raudonviršis yra valgomas grybas, pasižymintis švelniu ir maloniu skoniu. Jis neturi ryškaus kartumo ar stipraus aromato, todėl puikiai dera įvairiuose patiekaluose.
Šie grybai tinka tradiciniams grybų padažams, kurie gali būti patiekiami su makaronais, kruopomis ar mėsa. Jie taip pat puikiai papildo grybų sriubas, nes sustiprina skonį neužgoždami kitų ingredientų.
Kietuosius raudonviršius galima džiovinti, marinuoti ar naudoti kituose grybų patiekaluose.
Nors jie nėra tokie garsūs kaip tikrieji baravykai ar rudmėsės, šie reti grybai laikomi tikru laimikiu tiems, kurie mėgsta ieškoti mažiau žinomų miško gėrybių. O naujausi radiniai rodo, kad jų verta dairytis jau dabar – nebūtina laukti liepos.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
