Kamilė Lukauskytė
Lietuvos saugumo klausimas pastaraisiais metais tapo vienu svarbiausių šalies politinėje darbotvarkėje. Rusijai tęsiant karą Ukrainoje, Baltijos šalys vis daugiau dėmesio skiria ne tik sąjungininkų buvimui, bet ir savo pačių pasirengimui galimam konfliktui.
Premjerė Inga Ruginienė pabrėžia, kad Lietuva šioje srityje renkasi labai aiškią kryptį – stiprinti gynybą ir kurti tokį atgrasymą, kuris potencialiam agresoriui neleistų manyti, jog Lietuva būtų lengvas taikinys.
Gynybai skiriama rekordinė dalis šalies ekonomikos
Vienas ryškiausių sprendimų – sparčiai didinamas finansavimas krašto apsaugai.
2026 metų Lietuvos biudžete šalies gynybai numatyta skirti net 5,38 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai išskirtinai didelė dalis, rodanti, kad saugumas Lietuvoje laikomas vienu pagrindinių valstybės prioritetų.
Tokie skaičiai svarbūs ne tik dėl pačios kariuomenės stiprinimo. Didesnis finansavimas leidžia investuoti į ginkluotę, oro gynybą, amuniciją, infrastruktūrą, karių rengimą ir kitus pajėgumus, kurie reikalingi tam, kad valstybė būtų pasiruošusi įvairiems scenarijams.
Tai kartu yra ir politinis signalas sąjungininkams bei potencialiems priešininkams.
Lietuva nori būti pasirengusi pati
Pastaraisiais metais vis garsiau kalbama apie tai, kad NATO šalys turi ne tik tikėtis Aljanso pagalbos, bet ir pačios investuoti į savo gynybą.
Lietuva šią kryptį pasirinko itin ryškiai.
Kuo stipresnė šalies kariuomenė, kuo daugiau joje modernios ginkluotės ir kuo geriau parengti kariai, tuo sudėtingiau potencialiam agresoriui planuoti puolimą.
Atgrasymo esmė paprasta: priešas turi suprasti, kad užpuolimas kainuotų pernelyg brangiai.
Būtent tokia logika grindžiami pastarųjų metų sprendimai didinti gynybos finansavimą.
Didžiausias pavojus – manyti, kad karas neįmanomas
Karas Ukrainoje pakeitė požiūrį į Europos saugumą.
Dar prieš kelerius metus daugeliui europiečių atrodė sunkiai įsivaizduojama, kad didelio masto karas gali vykti pačioje Europoje. Rusijos invazija į Ukrainą šią iliuziją sugriovė.
Todėl Lietuvoje vis dažniau kalbama apie būtinybę ruoštis ne tam, kad karas būtinai įvyks, o tam, kad potencialus agresorius apskritai nesiryžtų jo pradėti.
Tai – viena pagrindinių atgrasymo strategijos idėjų.
Ne tik tankai ir kariai
Šiuolaikinė valstybės gynyba neapsiriboja vien kariuomenės dydžiu.
Svarbi tampa oro gynyba, kritinės infrastruktūros apsauga, kibernetinis saugumas, civilinis pasirengimas, energetinis atsparumas ir gebėjimas greitai reaguoti į įvairias krizes.
Pastaruoju metu Lietuva susiduria ir su vadinamosiomis hibridinėmis grėsmėmis. Tai gali būti sabotažas, kibernetinės atakos, dezinformacija, bandymai trikdyti svarbių objektų veiklą ar kitokios operacijos, kuriomis siekiama destabilizuoti valstybę.
Todėl saugumo stiprinimas tampa gerokai platesnis nei vien papildomi ginklai kariuomenei.
Lietuva remiasi ir NATO
Svarbi Lietuvos gynybos dalis išlieka narystė NATO.
Lietuvos strategija grindžiama ne tik savo kariuomenės stiprinimu, bet ir sąjungininkų buvimu regione. NATO kolektyvinės gynybos principas reiškia, kad vienos Aljanso valstybės puolimas laikomas viso Aljanso problema.
Baltijos šalims tai yra vienas svarbiausių saugumo garantų.
Vis dėlto pastarųjų metų politika rodo, kad Lietuva nenori remtis vien pažadu, jog prireikus sąjungininkai ateis į pagalbą. Siekiama, kad pati šalis būtų pasirengusi pirmosioms konflikto valandoms ir dienoms bei galėtų maksimaliai prisidėti prie bendros NATO gynybos.
Ruginienės žinutė – Lietuva nesiruošia būti silpnoji grandis
Didelės išlaidos gynybai neišvengiamai reiškia, kad valstybė turi priimti ir kitų sudėtingų sprendimų. Kuo daugiau lėšų skiriama kariuomenei, tuo daugiau diskusijų kyla dėl kitų sričių finansavimo.
Tačiau saugumo šalininkai pabrėžia, kad investicijos į gynybą šiandien yra investicijos į galimybę išvengti karo rytoj.
Lietuvos pasirinkimas skirti gynybai daugiau nei penktadalį BVP nėra vien statistinis rodiklis. Tai signalas, kad valstybė vertina geopolitinę situaciją rimtai.
Ar tai iš tiesų gali atbaidyti Putiną?
Vien gynybos biudžeto dydis negarantuoja, kad konfliktas niekada neįvyks. Tačiau stipri kariuomenė, moderni ginkluotė, pasirengusi visuomenė ir patikimi sąjungininkai reikšmingai didina galimo puolimo kainą.
Todėl pagrindinis Lietuvos tikslas nėra ruoštis karui tam, kad jį pradėtų.
Priešingai – siekiama sukurti tokią situaciją, kad potencialiam agresoriui net nekiltų pagunda išbandyti Lietuvos ir NATO ryžto.
Šiuo požiūriu I. Ruginienės siunčiama žinia yra labai aiški: Lietuva savo saugumo nepalieka vien pažadams – ji investuoja į realius gynybos pajėgumus.
Ir būtent tai šiandien tampa vienu svarbiausių šalies atsakymų į Maskvos keliamą grėsmę.
