LRT KLASIKOS laidoje „Homo cultus. Paribio pokalbiai“ Paulius Gritėnas ir Donatas Puslys kalbina menotyrininkę, dailės ir fotografijos kritikę bei parodų kuratorę profesorę Agnę Narušytę.
Prasidėjęs kultūrinis sąjūdis įtraukia vis daugiau visuomenės grupių. Aktyvios piliečių dalies pasipriešinimas tampa vis akivaizdesniu iššūkiu jų balso nenorintiems girdėti politikams. Kultūra tampa demokratijos apsaugos bastionu. Ar šis pilietinis judėjimas sustiprins kultūros vaidmenį valstybėje? Ar kultūrinė kritika stipresnė už politinę?
Paulius Gritėnas: Ar kultūra ir politika jau anksčiau turėjo takoskyrų?
Agnė Narušytė: Galima žvelgti iš labai toli – iš trisdešimt penkerių metų perspektyvos. Aš esu tokio amžiaus, kad prisimenu Sąjūdžio laikus. Visą šį laiką ne tik stebėjau, bet ir dalyvavau kultūros lauke – ne šiandien ši situacija susiklostė. R. Žemaitaitis paskelbė savo rinkėjams įrašą: štai, trisdešimt penkerius metus kultūra buvo naikinama ir dabar mes susidorosime su laisvamanių kultūra. Daugelis iš mūsų susimąstėme. Vadinasi, kultūrai buvo gerai po sovietų padu?
Jeigu ant ko gyvenime tikrai pykstu, tai būtent ant sovietų okupacijos. Per tuos trisdešimt penkerius metus kultūra suklestėjo, tapo atpažįstama, vertinama tarptautiniame kontekste, ir Lietuvos vardas skamba. Suvokiu, kad jeigu ne viską suvaržiusi, užcenzūravusi, neleidusi niekam skleistis sovietinė okupacija, kur kiekvieną žodį reikėjo derinti komitetuose, ministerijose, būtume šalia kitų ne pačių didžiausių šalių, tokių kaip Danija ar Nyderlandai. Esu skaičiusi Linos Kaminskaitės knygą apie tai, kaip sovietmečiu vyko kino kūrimas. Mane ėmė siaubas. Kaip galima kurti tokiomis sąlygomis, kai tavo kiekvieną žodį cenzūruoja, kiekvieną vaizdą tikrina įvairios instancijos, kai filmas užsiguli dešimtmečius, kol jį galima išleisti? Tai yra stebuklas, kad kažkas buvo sukurta, kad buvo galima ateiti į spektaklį ir išgirsti žodį „Lietuva“. Mes buvome po betoniniu luitu, po gaubtu – kaip Čornobylio elektrinė. Ten kažkas ruseno, o tada išsiveržė.
Paulius Gritėnas: Kodėl daliai žmonių atrodo priimtina norėti sugrįžti ten, kur gyvenome cenzūroje, okupacijoje, nelaisvėje?
Agnė Narušytė: Šis klausimas mus irgi kamuoja. Turiu omenyje savo tėvus, savo bendraminčius, dažniausiai kultūros srityje dirbančius žmones, su kuriais bendraujame. Ir mes nežinome atsakymo. Asmeniškai pažįstu tokių žmonių ir kartais bandau su jais kalbėtis. Bet tie kalbėjimai dar Nepriklausomybės pradžioje atvesdavo į barnius, nes jie tiesiog žino „geriau“. Tuo metu tai buvo tik vyresni žmonės. Dabar irgi labai sunku su jais kalbėtis, nes jie sako savo tiesas ir neleidžia pasakyti tau arba negirdi. Tokia yra mano patirtis.
Vienas iš atsakymų – tai buvo jų jaunystė ir ji visada atrodo gražiau. Beje, praeitis visada atrodo gražiau – psichologai kalba apie nepatikimą atmintį, kuri yra perkuriama ir t. t. Kitas aspektas, kai kurie iš tų žmonių išgyveno labai sunkų laikotarpį Nepriklausomybės pradžioje. Kai žlugo ekonomika, iš tikrųjų žmonės buvo palikti likimo valiai. Tai buvo nesuvokiamo masto griūtis. Aš suprantu, jie nežinojo, ką daryti, nebuvo lėšų ir, aišku, Rusija visada kišosi. Mes tada kalbėdavome, kad esame laukiniai Vakarai, kur yra džiunglių įstatymai, ir tu kovoji už savo išgyvenimą. Kai kurie tų žmonių, kurie dabar ilgisi sovietmečio, pasakoja, kaip kraupiai jie tais laikais buvo išnaudojami. Aš tada buvau studentė. Studentai įpratę visą dieną gerti vieną kavos puodelį, vakare užvalgyti miežių košės, nes ji yra pigiausia, ir užtenka. Bet visai kitaip gyveno žmonės, kurie turėjo vaikų. Juos reikėjo auginti, aš suprantu, kad tas pyktis kaupėsi. Čia buvo didžiulė to meto vyriausybių klaida, kad jie paliko tai likimo valiai. Šitaip subrandino neapykantą naujajai sistemai ir pačiai Nepriklausomybei. Aš tą girdžiu iš kai kurių žmonių.
Tačiau reikia neapsigauti, nes yra ir žmonių, kurie tada gyveno visiškai normaliai ir dabar gerai gyvena, bet vis tiek kalba apie sovietmetį kaip apie kokią panacėją. Galbūt tai mums atrodo, kad labai svarbu gyvenimo ir savo veiksmų prasmės suvokimas, kultūra, tėvynė, menas, demokratija. Bet yra žmonių, kuriems svarbu yra tik pilvas – pamiegoti, pavalgyti, ir viskas.
Donatas Puslys: Dalis tų, kurie balsuoja už radikalias partijas, jas nuoširdžiai remia. Ir remia ne tik dėl to, kad ilgisi buvusių laikų, bet dėl to, kad nuoširdžiai nekenčia liberalios demokratijos konsensuso. Nori jį suardyti, nes vakarietiškos vertybės jiems simbolizuoja kažkokią „gayropą“. Kiek to pastebite Lietuvoje? Kiek čia yra neapykantos, nepasitikėjimo vakarietiškomis vertybėmis – laisve, sąžine, saviraiška?
Agnė Narušytė: Šitą labai pastebiu. Aišku, to visiškai nepastebiu kultūros bendruomenėje. Bet kai išeini už bendruomenės ribų, pamatai visko. Važiuodama į Kultūros asamblėją kalbėjausi su taksistu, kuris buvo ekonomistas ir kurio verslas žlugo dėl sankcijų Rusijai. Jis sako: „Visiškai palaikau kultūros bendruomenę – čia yra visų mūsų reikalas.“ Noriu pasakyti, kad nėra taip, kad tik kultūros bendruomenė supranta tas vertybes. Bet yra žmonių, kurie tiesiog paraudonuoja, pasišiaušia, jei išgirsta bent užuominą į jas. Ir ta „gayropa“, aišku, yra iš Rusijos atėjusi sąvoka.
Donatas Puslys: Kaip ir liberastai.
Agnė Narušytė: Taip. Mes atpažįstame Rusijos žiniasklaidos įtaką informacinei erdvei, kurioje gyvena nemaža dalis Lietuvos piliečių. Jie toje informacinėje erdvėje yra beveik nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo ir niekada nenorėjo iš jos išeiti. Jiems ta erdvė tiko ir, matyt, sutapo su nostalgija praeičiai. Man tokie žmonės yra didžiausia paslaptis, nes jie yra išsilavinę, turintys gerus postus, jie nėra ta užmirštoji visuomenės dalis paraštėse. Iš tos perspektyvos jie kritikuoja, sudirbinėja viską, kas vyksta kultūros lauke. Jiems pasakius žodžius „LGBTQ+“ arba „Stambulo konvencija“ iškart kyla didžiausias pyktis – jokiu būdu šito nepriims. Čia irgi, man atrodo, yra sovietmečio produktas.
Kultūros bendruomenėje yra labai aiškus LGBTQ+ bendruomenės palaikymas, jie yra mūsų bendruomenės nariai, mūsų draugai, mes juos artimai pažįstame. Ir mums nesuvokiama, kaip galima nekęsti žmogaus už tai, ką jis myli ir su kuo nori sukurti šeimą. Kaip galima užginti tam žmogui visiems įprastas žmogaus teises? Bet tai daliai visuomenės, kuri sėdi rusų informacinėje erdvėje, tai nuo pat pradžių, matyt, buvo kažkoks siaubas. Aš esu tyrinėjusi ir kultūros reiškinius, susijusius su sovietine armija. Tai bent jau iš tų tyrimų žinau, kad sovietinė armija Lietuvos vyrams smurtu įdiegė, kad jie purtytųsi išgirdę žodį „gėjus“.
Paulius Gritėnas: Čia ir tam tikri kalėjimo kultūros atspindžiai.
Agnė Narušytė: Taip. Beje, armija ir buvo kalėjimas – taip sako anų laikų vyrai. Pagalvokime, visi jie perėjo šitą kalėjimą, į juos tai buvo įsodinta ir juose tai tebegyvena. Labai sunku matyti tokį gilų psichikos sužeidimą. Visa sovietinė sistema turėjo kalėjimo kultūros bruožų.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
