Kamilė Lukauskytė
Žinoma menininkė ir televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė išgyvena skaudžią netektį. 2026 metų liepos 8 dieną mirė jos pusbrolis, vienas ryškiausių Lietuvos poetų Aidas Marčėnas. Likus vos savaitei iki jo mirties, artimieji dar spėjo susitikti, pasikalbėti ir apsikabinti. Dabar Nomeda prisipažįsta, kad būtent tas paskutinis susitikimas jai tapo nepaprastai brangiu prisiminimu.
Skaudi žinia sukrėtė artimuosius
Apie poeto, eseisto ir literatūros kritiko Aido Marčėno mirtį liepos 8-ąją pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga.
Poetas mirė eidamas 66-uosius gyvenimo metus. Rugsėjo 24 dieną jam būtų sukakę 66-eri.
Ši netektis palietė ne tik Lietuvos literatūros bendruomenę, bet ir jo artimuosius, tarp jų – pusseserę Nomedą Marčėnaitę.
Menininkė viešai pasidalijo prisiminimais apie paskutinį susitikimą su pusbroliu. Jos pasakojimas atskleidė, kokios svarbios gali tapti paprastos akimirkos, kai netikėtai paaiškėja, kad daugiau jų nebebus.
Nors Aidas kurį laiką sirgo, netektis vis tiek buvo skaudi.
Nomeda pripažino, kad žinoti apie artimojo ligą ir būti pasiruošus jo mirčiai – du skirtingi dalykai.
Paskutinį kartą matėsi prieš savaitę
Likus savaitei iki poeto mirties, šeima surengė artimųjų susitikimą.
Nomeda pasakojo, kad jų šeimoje tokie susibūrimai vadinami genties susitikimais.
Į jį atvyko ir Aidas Marčėnas.
Nepaisant ligos, poetas dar galėjo pabūti su artimaisiais, pasidalyti prisiminimais ir pasijuokti.
Tuo metu niekas negalėjo tiksliai žinoti, kad tai bus paskutinis toks jų susitikimas.
Vėliau artimieji poetą dar lankė ligoninėje, tačiau paskutinis Nomedos ir Aido bendravimas įvyko būtent per šeimos susibūrimą.
Dabar menininkė šią akimirką prisimena su didžiuliu dėkingumu.
Ji džiaugiasi, kad susitikimas nebuvo atidėtas kitam kartui.
Juk kartais tik po netekties suprantame, kiek daug reiškė pokalbis, šypsena ar paprastas apkabinimas.
Prisiminė paskutinį apkabinimą
Vienas jautriausių Nomedos prisiminimų susijęs su paskutiniu pusbrolio apkabinimu.
Menininkė pasakojo, kad šeimos susitikimas buvo kupinas šilumos.
Artimieji kalbėjosi, juokavo ir prisiminė bendrą vaikystę.
Aidas netgi papasakojo kelias juokingas istorijas iš Nomedos vaikystės.
Pasak jos, pusbrolis kai kuriuos senus nutikimus prisiminė geriau už ją pačią.
Šie pokalbiai dabar įgavo ypatingą prasmę.
„Dar jaučiu jo apsikabinimą“, – prisipažino Nomeda.
Trumpi žodžiai atskleidė, kaip stipriai jos atmintyje išliko paskutinis susitikimas.
Menininkė džiaugėsi, kad visi dar spėjo pabūti kartu ir parodyti vieni kitiems artumą.
Šeimos susitikime netrūko humoro
Nors Aidas Marčėnas sirgo, per paskutinį šeimos susibūrimą netrūko ir juoko.
Nomeda prisiminė, kad jiedu su pusbroliu juokavo apie savo vietą šeimoje.
Aidas buvo pavadintas šeimos patriarchu.
Poetas į tai sureagavo su humoru, pasiūlydamas Nomedai matriarchės vaidmenį.
Šis nedidelis pokalbis jai tapo vienu šilčiausių prisiminimų.
Abu priklausė vyresniajai pusbrolių ir pusseserių kartai, todėl juos siejo ilga bendra šeimos istorija.
Per daugelį metų susikaupė daugybė prisiminimų, kuriuos buvo gera atgaivinti.
Nomedai ypač brangu tai, kad paskutinį kartą jie bendravo ne vien apie ligą ar sveikatą.
Jie galėjo paprasčiausiai būti artimaisiais – juokauti, prisiminti vaikystę ir mėgautis buvimu kartu.
Ištarė žodžius, kurie priverčia susimąstyti
Po pusbrolio mirties Nomeda pasidalijo mintimi, kuri gali paliesti daugelį žmonių.
Jos įsitikinimu, susitikimų su artimaisiais nereikėtų atidėlioti.
Dažnai žmonės laukia švenčių, jubiliejų ar ypatingų progų, kad galėtų susiburti.
Tačiau gyvenimas ne visada suteikia tiek laiko, kiek tikimės.
Menininkė pabrėžė, kad gražius žodžius artimiesiems svarbu pasakyti dar jiems esant gyviems.
Ji prisipažino labiau vertinanti tokius susitikimus nei dideles atsisveikinimo ceremonijas.
Šią mintį sustiprino asmeninė patirtis.
Nomeda spėjo pabūti su pusbroliu, išgirsti jo balsą ir jį apkabinti.
Todėl, nors netektis skaudi, paskutinio susitikimo prisiminimas jai suteikia ir paguodos.
Motinos netektis paliko gilų pėdsaką
Aido Marčėno mirtis nėra vienintelė skaudi netektis, kurią pastaraisiais metais teko išgyventi Nomedai.
2024 metų kovą mirė jos mama Viktorija Kalnietytė-Marčėnienė.
Tuo metu menininkė socialiniuose tinkluose pasidalijo itin jautriu pasakojimu apie mamos gyvenimą, vaikystėje patirtas tragedijas ir paskutinius jų bendravimo metus.
Viktorija gimė 1942 metais, todėl jos ankstyvą gyvenimą paženklino Antrasis pasaulinis karas ir pokario represijos.
Šeima patyrė skaudžių netekčių. Pokariu buvo nužudytas jos tėvas Jonas Kalnietis, mirė sesuo Leonarda, o vaikystės prisiminimuose išliko baimė dėl galimos tremties.
Nomeda vėliau suprato, kokį gilų pėdsaką šie išgyvenimai paliko mamos gyvenime.
Menininkė pasakojo, kad mama net ir po daugelio metų instinktyviai reaguodavo į garsiai praskrendančius lėktuvus.
Tokie prisiminimai atskleidžia, kaip vaikystėje patirtas nesaugumas gali lydėti žmogų visą gyvenimą.
Ilgainiui dukra tapo mamos globėja
Paskutiniais gyvenimo metais Viktorija sirgo demencija.
Liga pamažu veikė jos atmintį ir gebėjimą atpažinti artimuosius.
Nomeda jautriai aprašė, kaip laikui bėgant keitėsi jųdviejų santykis.
Moteris, kuri kadaise rūpinosi dukra, pati tapo priklausoma nuo artimųjų pagalbos.
Kartais mama nebeatpažindavo Nomedos, tačiau tarp jų išlikdavo artumas.
Menininkė yra pasakojusi, kad rūpinimasis mama tapo ilgu ir emociškai sudėtingu gyvenimo etapu.
Tačiau kartu tai suteikė galimybę daugiau sužinoti apie šeimos praeitį.
Viktorija prisimindavo jaunystę, šeimą ir savo gyvenimo pasirinkimus.
Šie pasakojimai dukrai tapo ypač svarbūs po mamos mirties.
Prisiminimuose – muzika, šokiai ir Dzūkijos miškai
Nomeda mamą prisiminė ne vien per ligos ir netekčių prizmę.
Viktorija buvo gyvybinga, kūrybinga ir mėgo žmonių draugiją.
Jaunystėje ji svajojo apie muziką, tačiau dėl rankos traumos negalėjo tęsti studijų Lietuvos konservatorijoje.
Vėliau dirbo bibliotekoje.
Šeimoje ji buvo prisimenama kaip moteris, kuri mėgo rengti šventes, šokti, muzikuoti ir kurti jaukią aplinką.
Nomeda pasakojo apie mamos pomėgį gaminti, grybauti, uogauti ir leisti laiką gamtoje.
Ypatingą vietą šeimos prisiminimuose užėmė vienkiemis Dzūkijos miškuose.
Ten Viktorija mėgo leisti laiką su artimaisiais, rinkti grybus ir mėgautis ramybe.
Šie kasdieniški prisiminimai po netekties tapo tokie pat svarbūs kaip ir didieji gyvenimo įvykiai.
Dvi netektys priminė tą pačią tiesą
Per kiek daugiau nei dvejus metus Nomeda Marčėnaitė atsisveikino su dviem artimais žmonėmis – mama Viktorija ir pusbroliu Aidu.
Nors jų gyvenimo istorijos buvo skirtingos, abiejų netekčių akivaizdoje menininkė kalbėjo apie atmintį, artumą ir laiką, kurį turime vieni kitiems.
Atsisveikindama su mama ji prisiminė visą jos gyvenimą – nuo sunkios vaikystės iki džiugių šeimos akimirkų.
O po pusbrolio mirties ypač brangino tai, kad spėjo su juo susitikti.
Šios patirtys Nomedai tapo priminimu, kad svarbiausi žodžiai neturėtų laukti atsisveikinimo dienos.
Artimuosius galima apkabinti, išklausyti ir pradžiuginti dabar, kol dar yra tokia galimybė.
Būtent šią mintį menininkė išsakė prisimindama paskutinį susitikimą su Aidu Marčėnu.
Jo mirtis Lietuvos kultūrai reiškia talentingo poeto netektį, o Nomedai – atsisveikinimą su žmogumi, kuris pažinojo jos vaikystę ir buvo svarbi šeimos istorijos dalis.
Ir nors paskutinio susitikimo pakartoti nebeįmanoma, liko tai, ką menininkė šiandien brangina labiausiai: bendras juokas, vaikystės prisiminimai ir paskutinis pusbrolio apkabinimas.
