Pasaulio futbolo čempionatas yra didžiausias ir garsiausias sporto turnyras planetoje, kurio aikštėse futbolo nemirtingumą pasiekė tokios legendos kaip Pele, Justas Fontaine'as, Gerdas Mulleris, Diego Maradona ir Lionelis Messi. Nuo kuklios pradžios 1930-aisiais iki 48 komandų formato 2026 m. Šiaurės Amerikoje – šis turnyras nuolat evoliucionavo, palikdamas ryškų pėdsaką sporto istorijoje.
Turnyro evoliucija ir formatų keistenybės
Nuo 32 iki 48 komandų išsiplėtusiame 2026 m. pasaulio čempionate bus sužaistos net 104 rungtynės – daugiau nei per pirmuosius penkis turnyrus kartu sudėjus. Iš viso per istoriją jau įvyko 964 mačai, o rekordinius penkis kartus triumfavusi ir visuose turnyruose dalyvavusi Brazilijos rinktinė sužaidė daugiausiai – 114 rungtynių (dviem daugiau nei Vokietija / Vakarų Vokietija). Kitame spektro gale atsidūrė Olandijos Rytų Indija (dabartinė Indonezija), kurios vienintelis pasirodymas baigėsi pralaimėjimu Vengrijai 1938 m. atkrintamosiose varžybose.
Ankstyvaisiais metais turnyro formatas dažnai keitėsi (1930, 1938 ir 1950 m. turnyruose dalyvių skaičius sumažėjo dėl vėlyvų pasitraukimų). Išskirtinė anomalija užfiksuota 1950 m., kai Urugvajus ir Bolivija žaidė dviejų komandų grupėje, o kitos 11 ekipų buvo padalintos į tris grupes. Tai vienintelis čempionatas be tradicinio finalo – nugalėtojas sprendėsi keturių komandų grupėje, kurioje dvejomis rungtynėmis mažiau sužaidęs Urugvajus lemiamame mače įveikė šeimininkę Braziliją.
Dar viena keistenybė įvyko 1954 m. Šveicarijoje: keturių komandų grupėse ekipos žaidė tik po du mačus, lygiosios baigdavosi pratęsimu, o lygybės atveju buvo žaidžiamos papildomos rungtynės. Dėl to Vakarų Vokietija ir Turkija žaidė du kartus, bet vokiečiai nesusitiko su Pietų Korėja, o Šveicarija nežaidė su Belgija.
Įvarčių fejerverkai ir nepramušamos gynybos
Būtent 1954 m. turnyras pasižymi didžiausiu rezultatyvumu istorijoje – 26 mačuose pelnyta 140 įvarčių (vidutiniškai 5,38 per rungtynes). Pirmuosiuose šešiuose čempionatuose vidurkis viršijo 3,6 įvarčio, tačiau vėliau nė karto nepasiekė trijų. Žemiausias taškas užfiksuotas 1990 m. (2,21), o tai smarkiai prisidėjo prie taisyklės, draudžiančios vartininkui imti kamuolį į rankas po komandos draugo perdavimo, įvedimo. Įdomu tai, kad 1954 m. pelnyti 25 įvarčiais daugiau nei 1990 m., nors sužaista perpus mažiau rungtynių (abiejose pirmenybėse triumfavo Vakarų Vokietija).
Visiška priešingybė rezultatyvumui užfiksuota 2006 m., kai Šveicarijos rinktinė tapo vienintele komanda istorijoje, nepraleidusia nė vieno įvarčio. Šveicarai išlaikė sausus vartus grupėje, bet aštuntfinalyje po nulinių lygiųjų baudinių serijoje nusileido Ukrainai.
Tuo tarpu 1954 m. Vengrija pelnė net 27 įvarčius (19,3 proc. visų turnyro įvarčių) – tai absoliutus vienos komandos rekordas. Devyni iš jų krito į Pietų Korėjos vartus (tai viena iš trijų didžiausių pergalių istorijoje devynių įvarčių skirtumu), o Sandoras Kocsisas tapo pirmuoju žaidėju, pelniusiu „hat-tricką“ dvejose rungtynėse iš eilės (vėliau tai pakartojo tik G. Mulleris 1970 m.). Rezultatyviausios visų laikų rungtynės taip pat vyko 1954 m., kai Austrija 7:5 įveikė Šveicariją. Šiame ir 1938 m. Brazilijos bei Lenkijos (6:5) mačuose užfiksuoti vieninteliai atvejai, kai abiejų komandų žaidėjai pelnė po „hat-tricką“ (Theodoras Wagneris ir Josefas Hugi bei Leonidas ir keturis įvarčius mušęs Ernstas Wilimowskis).
Rezultatyviausių žaidėjų lenktynės
Daugiausiai įvarčių per vienerias rungtynes – penkis – 1994 m. į Kamerūno vartus įmušė rusas Olegas Salenko. Tačiau vieno turnyro rekordas priklauso prancūzui J. Fontaine'ui, kuris 1958 m. per šešis mačus pasižymėjo net 13 kartų. Šis pasiekimas leido jam išlikti rezultatyviausiu visų laikų čempionatų žaidėju iki 1974 m., kai jį aplenkė G. Mulleris (14 įvarčių). Vėliau viršūnėje atsidūrė brazilas Ronaldo (15), o galiausiai – vokietis Miroslavas Klose (16). Visi M. Klose įvarčiai pelnyti iš baudos aikštelės, o šeši – iš vartininko aikštelės.
Pirmajame 1930 m. turnyre argentinietis Guillermo Stabile per ketverias rungtynes pelnė aštuonis įvarčius – tai buvo vieninteliai jo mačai nacionalinėje rinktinėje (vėliau jis grįžo į čempionatą kaip Argentinos rinktinės treneris 1958 m.). Iš aktyvių žaidėjų arčiausiai visų laikų rekordo yra 13 kartų pasižymėjęs argentinietis L. Messi ir 12 įvarčių savo sąskaitoje turintis prancūzas Kylianas Mbappe. Pastarasis yra vienas iš penkių futbolininkų (kartu su Vava, Pele, Paulu Breitneriu ir Zinedine'u Zidane'u), mušusių įvarčius daugiau nei viename pasaulio čempionato finale, tačiau tik Vava ir Pele laimėjo abu finalus, kuriuose pasižymėjo.
Ilgaamžiškumas, klubų įtaka ir unikalūs pasiekimai
Daugiausiai rungtynių pasaulio čempionatuose yra sužaidęs L. Messi (26), lenkiantis Lotharą Matthausą (25) ir M. Klose (24). L. Messi ir portugalas Cristiano Ronaldo 2026 m. gali tapti pirmaisiais futbolininkais, žaidusiais net šešiuose pasaulio čempionatuose, o Luka Modričius, Manuelis Neueris ir japonas Yuto Nagatomo gali prisijungti prie penkių čempionatų klubo, kuriame iki šiol buvo tik šeši žaidėjai (tarp jų – meksikietis vartininkas Antonio Carbajalas).
Vyriausiu turnyro žaidėju 2006 m. tapo 40-metis Tuniso vartininkas Ali Boumnijelis, o šiame turnyre veteranai dalinsis aikšte su 2008 m. spalį gimusiu meksikiečiu Gilberto Mora. Anksčiausiai gimusiu dalyviu išlieka belgas Jeanas De Bie (gimęs 1892 m., žaidė 1930 m. būdamas 38-erių). Jauniausiu čempionatą laimėjusiu treneriu 1930 m. tapo 31-erių urugvajietis Alberto Suppici, kurio komandoje buvo net devyni Montevidėjo „Nacional“ klubo žaidėjai.
Klubinio futbolo įtaka taip pat keitėsi. Pirmasis užsienio klube žaidęs pasaulio čempionas buvo Madrido „Real“ atstovavęs vokietis Gunteris Netzeris (1974 m.), o pirmuoju tokiu kapitonu tapo „Napoli“ žvaigždė D. Maradona (1986 m.). 2022 m. Ispanijos klubai „Sevilla“ ir Madrido „Atletico“ tapo pirmosiomis užsienio komandomis, delegavusiomis daugiausiai žaidėjų į pasaulio čempionų (Argentinos) gretas.
Vengrija (1938 ir 1954 m.), Švedija (1958 m.) bei Kroatija (2018 m.) yra vienintelės rinktinės, žaidusios finale, bet niekada nelaimėjusios trofėjaus. Mažiau nei keturis milijonus gyventojų turinti Kroatija nuo nepriklausomybės atgavimo dalyvavo šešiuose turnyruose ir pusėje jų pateko į geriausiųjų trejetuką.
Galiausiai, asmenybė, labiausiai asocijuojama su šiuo turnyru, yra Pele. Jis išlieka vieninteliu žaidėju, laimėjusiu pasaulio čempionatą tris kartus (1958, 1962 ir 1970 m.). Brazilijos triumfas 1962 m. taip pat yra paskutinis kartas, kai komandai pavyko apginti titulą – anksčiau tai padarė tik Italija (1934 ir 1938 m.).
