Kamilė Lukauskytė
Buvusi premjerė Inga Ruginienė dar kartą grįžo prie vieno daugiausia diskusijų Lietuvos užsienio politikoje sukėlusių sprendimų – Taivaniečių atstovybės atidarymo Vilniuje.
Politikė neslepia mananti, kad prieš kelerius metus Lietuva pasirinko pernelyg rizikingą kelią ir nepakankamai derino savo veiksmus su Europos Sąjungos bei kitais Vakarų partneriais.
Kalbėdama apie tuometį sprendimą, I. Ruginienė net svarstė, ar Lietuva nepadarė to, ko iki tol nepavyko padaryti niekam kitam pasaulyje. Tačiau jos vertinimas sulaukė ir kritikų – Taivano rėmėjai pabrėžia, kad bendradarbiavimas su sala Lietuvai davė ir konkrečios naudos.
Viskas prasidėjo dar 2021 metais
2021 metų lapkritį Vilniuje duris atvėrė Taivaniečių atstovybė.
Didžiausias ginčas kilo ne vien dėl pačios atstovybės, bet ir dėl jos pavadinimo.
Daugelyje valstybių panašios institucijos veikia naudodamos Taipėjaus – Taivano sostinės – pavadinimą. Lietuvoje buvo pasirinktas „Taivaniečių atstovybės“ vardas.
Kinija, laikanti Taivaną savo teritorijos dalimi, į tokį Lietuvos žingsnį sureagavo itin griežtai.
Pekinas sumažino diplomatinių santykių su Vilniumi lygį, o Lietuvos verslas susidūrė su įvairiais prekybos sunkumais.
Ruginienė: Lietuva paskubėjo
I. Ruginienės vertinimu, viena pagrindinių problemų buvo tai, kad Lietuva nusprendė veikti pirmoji, neturėdama aiškiai suderintos bendros pozicijos su didžiaisiais partneriais.
Ji anksčiau yra sakiusi, kad Lietuva šiuo klausimu tarsi „šoko prieš traukinį“.
Politikė kėlė klausimą, ar toks diplomatinis eksperimentas davė tiek naudos, kiek buvo tikėtasi jį pradedant.
Jos nuomone, mažai valstybei tarptautinėje politikoje daugiau galios suteikia ne pavieniai demonstratyvūs žingsniai, o bendras Europos Sąjungos veikimas.
Kinijos reakcija buvo greita
Lietuvos ir Kinijos santykiai po atstovybės atidarymo smarkiai suprastėjo.
Pekinas savo reakciją aiškino tuo, kad pasirinktas atstovybės pavadinimas esą peržengė Kinijai politiškai jautrią ribą.
Lietuva savo ruožtu pabrėžė turinti teisę plėtoti ekonominius ir kitokius ryšius su Taivanu.
Kilęs ginčas peržengė ir Lietuvos ribas. Europos Sąjunga palaikė Lietuvą dėl Kinijos taikyto ekonominio spaudimo, o ginčas galiausiai pasiekė ir tarptautines prekybos institucijas.
Taigi situacija tapo ne vien Lietuvos ir Kinijos diplomatiniu konfliktu.
Taivano pusė turi savo argumentų
Vis dėlto teiginys, kad Lietuva iš santykių su Taivanu negavo jokios naudos, nėra vienintelis šios istorijos vertinimas.
Per pastaruosius metus stiprėjo Lietuvos ir Taivano akademiniai bei ekonominiai ryšiai, augo Lietuvos eksportas į Taivaną, buvo vystomi technologiniai projektai.
Ypač daug dėmesio skirta puslaidininkių sektoriui.
Tačiau dalis didžiųjų investicinių lūkesčių, kurie buvo aptarinėjami santykių su Taivanu pradžioje, iki šiol nebuvo įgyvendinti tokiu mastu, kokio Lietuvoje tikėtasi.
Būtent tai ir yra vienas pagrindinių I. Ruginienės kritikos argumentų.
Ar atstovybės pavadinimas galėtų pasikeisti?
I. Ruginienė anksčiau yra sakiusi nematanti priežasčių, kodėl Vilniuje veikianti Taivaniečių atstovybė negalėtų būti vadinama Taipėjaus vardu.
Toks pavadinimas naudojamas daugelyje kitų valstybių, palaikančių neoficialius santykius su Taivanu.
Tačiau pakeisti pavadinimą nėra vien Lietuvos sprendimas. Prezidentas Gitanas Nausėda yra atkreipęs dėmesį, kad tai yra Taivano atstovybė, todėl jos pavadinimo klausimas priklauso ir nuo pačios Taivano pusės.
Pekinas savo ruožtu ne kartą signalizavo, kad norint normalizuoti Lietuvos ir Kinijos santykius tikisi konkrečių Vilniaus veiksmų.
Ginčas – gerokai platesnis nei vien pavadinimas
Visa istorija iš tiesų kelia daug platesnį klausimą: kaip tokia nedidelė valstybė kaip Lietuva turėtų elgtis konfliktuojant didžiosioms pasaulio galioms?
Vieni politikai įsitikinę, kad Lietuva turi būti pasirengusi principingai ginti demokratines vertybes net tada, kai tai kainuoja ekonomiškai.
Kiti mano, kad užsienio politika pirmiausia turi būti derinama su sąjungininkais, o simboliniai žingsniai neturi sukelti daugiau žalos nei naudos.
I. Ruginienė priklauso antrajai stovyklai – jos vertinimu, 2021 metais Lietuva pasirinko pernelyg individualų kelią ir už tai sumokėjo pablogėjusiais santykiais su Kinija.
Tačiau diskusija dėl to, ar tai buvo strateginė klaida, ar principinga Lietuvos užsienio politikos pozicija, iki šiol nėra pasibaigusi.
