Kamilė Lukauskytė
Trūkstamos darbo jėgos perpumpavimas iš civilinio sektoriaus į Rusijos karinį pramoninį kompleksą per penkerius karo metus užkėlė atlyginimus Rusijoje į civiliniam verslui nepakeliamą lygį, rašo „Bloomberg“. Pasibaigus kariniam ekonominiam bumui, įmonės yra priverstos pereiti į išlikimo režimą, mažindamos visas įmanomas išlaidas. Ekspertai pažymi, kad Rusija susidūrė su klasikine „aukso karštinės“ arba „olandiškos ligos“ atmaina – tik šįkart tai yra karo pramonė.
Atlyginimų augimas nuo karo pradžios lenkė darbo našumo augimą maždaug 5 procentiniais punktais. Tai palyginama su naftos bumo laikais Rusijoje 2000-aisiais ir yra daug daugiau nei 1 procentinio punkto atotrūkis, kuris buvo stebimas tarp pasaulinės finansų krizės ir karo.
Faktiškai kalbama apie karinę „olandų ligos“ versiją, pastebi „Bloomberg Economics“. „Užuot naftos viršpelniams traukus darbo jėgą ir kapitalą į energetikos sektorių likusios ekonomikos sąskaita, Rusijoje gigantiškos karinės išlaidos nusitempė juos į karinį pramoninį kompleksą, padidindamos darbo jėgos kainą ir pakirsdamos civilinių gamybų konkurencingumą“, – rašo agentūra.
Nominaliųjų atlyginimų augimas išlieka dviženklis, stagnuojant ekonomikai, investicijoms ir pramonės gamybai daugumoje šakų. „Taip negali tęstis be galo, – „The Bell“ cituojamas ekonomistas Dmitrijus Polevojus. – Kai atlyginimai auga sparčiau už našumą, neišvengiamai nukenčia pelningumas, ką mes dabar ir stebime.“
Karinių išlaidų pasekmės Rusijos ekonomikai: kaip tai atrodo skaičiais
„Oxford Economics“ vertinimu, nuo 2021 metų į karinį pramoninį kompleksą perėjo 510 tūkst. darbuotojų, padidindami užimtumą šioje srityje iki 2,8 mln. žmonių. Prie to prisideda šaukimas į ginkluotąsias pajėgas pagal kontraktą, taip pat išimantis darbingus vyrus iš darbo jėgos sudėties – šiais metais planas yra 409 tūkst. žmonių. Visa tai neįskaičiuojant 2022 metų emigracijos, kuri buvo vertinama 650 tūkst. žmonių. Tai, kad nedarbas šalyje vargu ar viršija 2 proc., esant ekonomiskai pagrįstam 4 proc. minimumui, visiškai nestebina.
Kontraktininko atlyginimas Rusijoje 2022 metais buvo maždaug keturis kartus didesnis už šalies vidurkį, dabar – didesnis dvigubai. Už praėjusius metus vidutinis atlyginimas sudarė 101 784 rublius (apie 1 095 eurus), 2021 metais buvo 57 244 rubliai (apie 615 eurų). Pagal perkamosios galios paritetą tai yra aukščiau nei Graikijoje, Vengrijoje ar Slovakijoje.
Rezultatas – uždaras ratas
Centrinio banko pirmininkė Elvira Nabiulina sakė, kad aukšta bazinė palūkanų norma skatina trūkstamų darbuotojų perėjimą į efektyvesnes bendroves. Iš tikrųjų jie išeina į stambias neefektyvias gamyklas, kurias paviršiuje išlaiko valstybinis finansavimas.
Rezultatas – uždaras ratas, sako „Oxford Economics“ ekonomistė Tatjana Orlova. Našumo augimui, esant brangiai darbo jėgai, reikalingos investicijos, tačiau jas itin apsunkina didelė pinigų kaina, ypač už prioritetinių šakų, turinčių prieigą prie valstybinių finansų ar valstybinių garantijų, ribų. Galiausiai karo meto ekonominiai iškraipymai papildomai stabdo darbo jėgos perėjimą į didesnio našumo šakas.
Olandiška liga
„Olandiškoji liga“ (angl. Dutch disease) – tai ekonominis reiškinys, kai spartus vieno sektoriaus, dažniausiai gamtinių išteklių, augimas neigiamai paveikia kitus ekonomikos sektorius, ypač pramonę ir žemės ūkį. Šis terminas atsirado po to, kai 1959 m. Nyderlanduose atradus didelius gamtinių dujų telkinius susilpnėjo šalies gamybos sektoriaus konkurencingumas.
Pagrindinė šio reiškinio priežastis – į ekonomiką įplaukiantis didelis užsienio valiutos kiekis. Dėl to stiprėja nacionalinė valiuta, eksportuojamos prekės tampa brangesnės užsienio rinkose, o importas – pigesnis. Tai mažina kitų eksporto sektorių konkurencingumą ir gali stabdyti jų plėtrą.
Ekonomistų W. Maxo Cordeno ir J. Peterio Neary modelis išskiria du pagrindinius „olandiškosios ligos“ veikimo mechanizmus. Pirmasis – darbo jėgos persikėlimas į sparčiai augantį sektorių, dėl kurio mažėja darbuotojų kituose sektoriuose. Antrasis – išaugusios pajamos skatina didesnį vartojimą ir paslaugų sektoriaus plėtrą, o tai dar labiau silpnina gamybos ir žemės ūkio pozicijas.
Dažniausiai svarbiausiu veiksniu laikomas būtent padidėjusių išlaidų efektas, nes išteklių gavybos sektoriai paprastai sukuria palyginti nedaug darbo vietų. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad išteklių sektorius netiesiogiai daro didesnę įtaką visai ekonomikai, nes sunaudoja daug energijos, transporto ir kitų išteklių, kurių gali pritrūkti kitoms pramonės šakoms.
Nors „olandiškoji liga“ dažniausiai siejama su naftos, dujų ar kitų gamtinių išteklių atradimu, ją gali sukelti ir bet koks staigus užsienio kapitalo antplūdis – pavyzdžiui, išaugusi užsienio parama, tiesioginės investicijos ar smarkiai pakilusios eksportuojamų žaliavų kainos. Ekonomikos teorijoje šis reiškinys aiškinamas ir tarptautinės prekybos modeliais, kurie parodo, kaip išteklių gausa gali pakeisti šalies gamybos struktūrą.
Istorijoje gausiu tokių „olandiškosios ligos“ atvejų: nuo XVI a. „aukso karštinės“ Portugalijoje ir Ispanijoje ar XIX a. „aukso karštinės“ Australijoje, iki Azerbaidžano naftos telkinių plėtros 2000 ir 2022 m. bei staigaus „Novo Nordisk“ iškilimo Danijoje, kuomet buvo aptikti nutukimą stabdantys preparatai.
