Kūno kalbos specialistė Laura Šukienė, reziduojanti Tenerifėje, nedvejodama sako – skirtumą tarp lietuvių ir ispanų galima pamatyti vos per kelias minutes stebint žmones gatvėje, parodoje ar, pavyzdžiui, eilėje. Vis tik, kaip ji sakė Artur Lebedenko tinklalaidėje „Tapk geresniu“, iš kūno kalbos galime pasakyti daug daugiau – ar žmogus meluoja, kokie gestai tai išduoda, net spręsti, ar pirmasis pasimatymas pasisekė ir kitas žmogus mumis susidomėjo, ar geriau čia ir dabar nutraukti pasimatymą.
Kūno kalbos specialistė, knygos „Kreivakalbystė. Kūno kalbos paslaptys“ autorė L. Šukienė nedvejodama sako, kad kūno kalba, net mažiausi mikrojudesiai apie mus išduoda daug daugiau, nei patys numanome. Vis tik reikia mokėti juos perskaityti ir interpretuoti, žvelgti ne į pavienius akcentus, o visumą, o pirmiausia, pabrėžia, mokėti skaityti save ir tada jau žvalgytis į kitus.
Pavyzdžiui, matanti ir ispanus, ir lietuvius, ji sako, kad pietiečiai emocijas ne tik jaučia, bet ir demonstruoja visu kūnu, o lietuvius apibūdina kaip santūrius žmones.
„Ten žmonės yra atsipalaidavę, mažiau kreipia dėmesio, ką apie juos pagalvos kiti, o mūsų santūrumas atsispindi visame kūne“, – pastebi specialistė.
Anot jos, lietuviškas santūrumas nėra atsitiktinis. Jis ateina iš auklėjimo, iš nuolat girdėtų frazių „nesigirki“, „nebūk per garsus“, „nerodyk emocijų“, todėl žmogus ilgainiui išmoksta ne tik tylėti, bet ir fiziškai slėpti savo jausmus. Tačiau kūnas, kaip sako L. Šukienė, beveik niekada nemeluoja:
„Mes visi susikoncentravę į tai, kaip skaityti kitą žmogų, tačiau retai susimąstome, kad kažkas tuo pačiu metu skaito mus. Žmonės po mokymų dažnai dar labiau susikausto, nes pradeda bijoti, kad pasakys per daug, parodys per daug. O kūno kalba veikia priešingai – kuo labiau stengiesi viską suvaldyti, tuo stipriau emocija išlenda kažkur kitur.“
Akys ir rankos – svarbiausi signalai
Paklausta, kokios kūno vietos apie žmogų pasako daugiausia, specialistė nedvejodama išskiria dvi: akis ir rankas.
„Akys yra sielos veidrodis visomis prasmėmis. Mes net kalboje vartojame posakius – degančios akys, švytinčios akys. Žvilgsnio skvarbumas, akių nusukimas, akių kontakto trukmė – visa tai labai daug pasako apie žmogaus emocinę būseną, apie jo pasitikėjimą savimi, drovumą ar net vidinį konfliktą“, – aiškino L. Šukienė.
Pasak jos, net žmogus, išmokęs kontroliuoti rankų judesius ar mimikas, dažniausiai vis tiek išsiduoda mikrojudesiais – kojų judėjimu, lūpų kampučiais, antakių pakėlimu ar akių mirksėjimu.
Kaip pavyzdį ji pateikia Vladimirą Putiną, kurio kūno kalba dažnai analizuojama viešojoje erdvėje:
„Jis labai stipriai apmokytas valdyti savo kūno kalbą. Rankų gestų beveik nėra, laikysena kontroliuojama, tačiau kai jis nervinasi, pradeda judėti kojos. Žmogus gali suvaldyti rankas, gali stengtis išlaikyti veidą, bet emocija vis tiek kažkur prasiverš.“
L. Šukienė pabrėžia ir tai, kad vienas mažiausiai kontroliuojamų signalų yra akių vyzdžiai. Jų žmogus sąmoningai kontroliuoti negali.
„Jeigu staiga atsitinka toks momentas, kada mes labai susidomim arba kažko norim – daikto, žmogaus ar dar kažko, – mūsų vyzdžiai nejučia pradeda trūkčioti ir plėstis, didėti“, – kalbėjo kūno kalbos ekspertė.
Todėl, anot jos, pasimatymo metu akys ir ypač vyzdžiai gali pasakyti daugiau nei ilgos frazės, tereikia tai pastebėti ir mokėti „perskaityti“. Jei nepriklausomai nuo apšvietimo vyzdžiai išsiplečia, tai rodo, kad verta dar pabūti, o jei vyzdžiai ir pats žmogus traukiasi, tai rodo, kad nebereikia investuoti nei laiko, nei į desertą.
Didžiausias mitas apie melą ir kas išduoda meluojantį žmogų
Kone dažniausiai žmonės į kūno kalbą gręžiasi bandydami išnarplioti paslaptį, ar žmogus meluoja, vis tik ši sritis apipinta ne vienu mitu. Ekspertė sako, kad vienas didžiausių mitų – įsitikinimas, kad meluojantį žmogų išduoda nežiūrėjimas į akis.
Mitas ir tai, kad žmogus meluodamas dažnai mirksi. L. Šukienė pastebi, kad žmogus gali turėti alergijų, galbūt jam išsausėjo akys, nes, pavyzdžiui, ilgai dirbo kompiuteriu.
Meluojantiems žmonėms būdingiau žiūrėti į viršų ar šoną, tačiau čia prasideda kūno kalbos plonybės: „Į vieną pusę mes žiūrim labiau bandydami sukurti istoriją, į kitą – kai bandome logiškai sugalvoti. Bet čia, žinokit, nevarkit suprasdami, kuri pusė, nes niekas niekada neatsimena.
Tiesiog žinokit, kad jeigu žmogus žiūri į viršų, čia jau gali būti, kad jis bando, bet vėlgi negalim interpretuoti, kad žmogus pakėlė akis ir tuo metu pagalvojo kažką, kad jis meluoja.“
Pavienis gestas, kaip pabrėžia pašnekovė, niekada nėra įrodymas. Visada būtina žvelgti plačiau, vertinti ne vieną ženklą, o jų derinius ir pokytį.
Vis tik ji išskiria kelis ženklus, būdingus meluojantiems žmonėms. Pavyzdžiui, žmogus ima dengtis burną, liesti lūpas, trinti burnos kampučius.
„Deriniai dažniausiai yra mūsų veide, bet gali šiek tiek pereiti ir į mūsų rankas. Pavyzdys: žmogus kalba ir pradeda slėpti rankas po stalbu arba kažkur kitur, akių žvilgsnis tada gali būti į šoną kaip analitinis arba į viršų žiūrėjima. Ir, pavyzdžiui, kartas nuo karto ranka gali prieiti prie ausies pasikrapštymo arba lūpų, arba akies“, – vardijo L. Šukienė.
Ji siūlo atsigręžti į vaikus – jie meluodami užsidengia burną ir akis, galvodami, kad jeigu užsidengs, niekas nepamatys, kad meluoja. Suaugusieji daro tą patį, tik subtiliau.
Ekspertė išskiria ir tai, kad jeigu pašnekovas kitam kalbant ima liesti lūpas, tai rodo, kad jis netiki tuo, ką sako kitas, abejoja.
Kūno kalba pasimatymuose: kada žmogus susidomėjęs, o kada jau „išėjęs“
Kūno kalbos supratimą galima pastelkti įvairiose situacijose, ne išimtis ir pasimatymai. Kaip žinoti, kada žmogus susidomėjęs, o kada jau „išėjęs“ ir net nebeverta tęsti? L. Šukienė sako, kad tikrą susidomėjimą pasimatymo metu išduoda ne dideli gestai, o paprastas artėjimas.
„Kai mes susidomime žmogumi, norime jam labai patikti, mes galime pradėti rodyti nerimastingus ženklus, bet mes tarsi norime prie jo artėti.
Mes norime, kad jis į mus labiau atkreiptų dėmesį, mes galime net ir keistus dalykus pradėti. Pavyzdžiui, viena iš tokių gydrybių yra momentas, kada aš noriu kažką parodyti tau telefone ir noriu, kad tu arčiau manęs prieitum“, – kalbėjo kūno kalbos ekspertė.
Ji pastebi ir tai, kad jei vaikinui labai patinka mergina, jis greičiau perims jos elgseną, kūno kalbą, ims taikyti veidrodžiavimą, kad būtų suteiktas saugumas ir ramybė.
O štai moterys gali koketuoti. Vienas ryškiausių to ženklų – plaukų sruogos sukimas aplink pirštą (bet tai gali būti ir savęs raminimo gestas), taip pat batelio nusiavimas ir kojos kinkavimas:
„Čia jau, vyrai, žinokit jau viskas, jau tikrai ji labai labai nori jums patikti. Bet čia jau toks desperatiškas, nes jaučia, kad nėra tos simpatijos ir jau ji bando visą savo kerėjimą.“
Atkreipkite dėmesį ir į žvilgsnį. Koketuojantis žmogus žiūri labiau šonu, o kai žmogus patinka, žvilgsnis būna tiesiai į akis.
Tačiau yra ir aiškių ženklų, kad žmogus jau emociškai pasitraukė iš pokalbio:
„Trumpėja akių kontaktas, tai – pirmas ženklas, nes kai mums žmogus patinka, mes ilginam, išlaikom ilgesnį akių kontaktą ir netgi kai jau atsiranda tikrai rimta simpatija, mes tiesiog atitraukti akių nebegalim.“
Kitas ženklas yra sumažėjusi žiūrėjimo amplitudė. Kai susipažįstame ir bijome eiti į didesnį kontaktą, palaikome tik akių kontaktą. Kai žmogų prisileidžiame arčiau, amplitudė ima didėti, imame žiūrėti ir į veidą, kaklą.
„Jeigu jūs matote žmogų, kuris jau žiūri tik jums į akis ir jau tas žvilgsnis tolsta ir trumpėja, čia jau turbūt būtų vienas iš signalų“, – sako L. Šukienė.
Taip pat atsiranda ir nepatogumo jausmas. Žmogus gali imti „maltis“ kėdėje, kasytis kaklą, trinti jį, rinkti pūkelius nuo megztinio, žiūrėti į laikrodį, vis tikrinti telefoną. „Visa tai yra ženklai, kad jau viskas, tas žmogus jau yra išėjęs“, – pridėjo ekspertė.
Net ir pokalbio metu, aistringai diskutuojant, pastebėkite subtilius ženklus. Jei žmogus suneria rankas, nusisuka korpusu, tai rodo, kad jis užsiblokavo ir jam visai nebeįdomu.
Ir tai, kaip žmogus suneria rankas, siunčia skirtingus signalus. Jei rankos suneriamos ir ties žastikauliu sugniaužiamas kumštis, tai rodo paslėptą agresiją.
Jei žmogus sunėręs rankas pirštais „minko“ žastus, tai rodo, kad žmogus nervinasi, bando susitvardyti, laikosi. Tokį patį signalą gali pasiųsti ir sunerti rankų pirštai, rankas laikant prie savęs.
„Bet tai nebūtinai su pykčiu susiję, tai labiau, kad per daug kažko nepasakyčiau, laikausi, kad nepakenktų man galbūt tas pasakymas. O jau kumštis yra visiškas mūsų pykčio ir agresijos požymis“, – priduria ekspertė.
Šie ženklai – signalas atsitraukti
Viena yra susižavėjimas, tačiau riba tarp patikimo ir perdėtos kontrolės gan plona. L. Šukienė pastebi, kad dažniau taip elgiasi vyrai, kurie pernelyg greitai, ypač valdingi, perima moters valdymą.
Aiškindama, ką turi omenyje sakydama valdymą, ji kaip pavyzdį pateikia situaciją, kai atėjus į kavinę vyras iškart moteriai parodo kryptį, kur jai sėstis, pasuka moterį į save, itin dažnai liečiasi.
„Kitas momentas – labai reikėtų atkreipti dėmesį į žmones, kurie pradeda dėti rankas ant peties. <…> Pavyzdžiui, tu sėdi, aš tau uždėčiau ranką ant peties atsistojusi, viskas – tave nori užvaldyti, jau spaudimas yra tam tikras“, – sako ekspertė.
Ir suėmimas už žasto, net ir švelniai, jau yra signalas. Taip pat ir su tiesiais šviesiais klausimais, pavyzdžiui, ar moteris apsivilko ne per trumpą sijoną – tai rodo norą valdyti, kontroliuoti.
Tad kaip reikėtų tinkamai elgtis pirmojo pasimatymo metu? L. Šukienė sako, kad pirmiausia vyras turėtų leisti moteriai išsirinkti vietą, kur ji sėdės, palaukti, kol tai padarys. Nieko blogo, jei užduosite klausimą, kur mergina norėtų sėstis – taip parodoma pagarba, kad leidžiama rinktis pirmai.
Atėjus laikui užsisakyti maistą ir gėrimus, vyras visada turi leisti moteriai tai padaryti pirmai. O jei norite eiti į artumą, stebėkite kitą žmogų:
„Pavyzdžiui, aš pasislinkau kėdę arčiau tavęs – kaip elgiasi antra pusė, su kuria aš susitikau? Jeigu tu pasisukai į mane, o aš atsitraukiau, reiškia, man tas nepatiko, dar ne dabar. Bet jeigu aš dar palinkstu, iškart signalas – man patinka, ateik dar arčiau.“
Svarbūs ir prisilietimai. Kaip minėta, imti už žasto yra blogas ženklas, taip pat vietoj apglėbimo geriau rinktis paprastą prisilietimą pirštų galiukais, parodyti dėmesį ir stebėti kito žmogaus reakciją, o ši, kaip sako ekspertė, gali būti nulemta ir auklėjimo.
„Nuo mūsų auklėjimo priklauso, kiek mes norime apskritai arti būti vieni kitų. Pavyzdžiui, vienos šeimos ant vienos trivietės sofos penkiese sulipa ir dar vienas atbėga, užpakalį įkiša ir visi sėdi vienas šalia kito ir visada tas žmogus ateityje norės artimesnio kontakto.
Jeigu, pavyzdžiui, visi turėjo savo zonas kambaryje žiūrint televizorių, filmą šeimoje, jie visada norės didesnio atstumo ir tai nebūtinai susiję su artumu kito žmogaus, kiek aš jo nori“, – pastebi L. Šukienė.
Galiausiai, po pasimatymo ne vienam kyla klausimas, ar saugu apsikabinti žmogų ar pabučiuoti į skruostą. Šioje situacijoje vėlgi ekspertė pataria palaukti impulso, kada mergina norės artintis, žiūrėti, ką ji daro – ar skečia rankas apkabinimui, o gal tiesiog tiesia ranką jos paspaudimui. Nors pastarasis variantas gali atrodyti kaip blogas ženklas, kad pasimatymas nenusisekė, pašnekovė iškart skuba raminti:
„Tik iš to spręsti negali, bet jeigu viso pokalbio metu matei, kad žmogus tolsta, visus gestus, kuriuos aptarėme ir dar ranką gale padavė, tai viskas, žmogus dalykiškai atsisveikino.“
Kokie ženklai rodo narcisistinę asmenybę?
Pastaruoju metu imta daug kalbėti apie narcisistines asmenybes, kai tampa nebeaišku, kaip atskirti vadinamąjį „lovebombingą“ nuo nuoširdaus domėjimosi.
Kalbėdama apie tai, kuo išsiskiria tokios asmenybės, L. Šukienė sako – įkyrumu. Namuose niekada nevysta gėlės, dar nespėjus nuvysti vienoms, atkeliauja puokštė po puokštės.
„Turiu omenyje jau tokį perdėtą, nelogišką išlaidavimą bereikalingą įspūdžiui sudaryti“, – sako ekspertė, pridurdama, kad to pavyzdys gali būti ir, pavyzdžiui, kaskart kvietimas į vis prabangesnį restoraną ar kitos situacijos, bandant sukurti perdėtą įspūdį.
Moteriai griežtai pasakius, kad, pavyzdžiui, tokių kiekių gėlių jai nereikia ir paprašius, kad jas dovanotų rečiau, viską išduoda vyro reakcija:
„Jam gali būti arba įsižeidimas labai didžiulis, nes neįvertintas. Ir vienas iš pagrindinių signalų: aš čia tau tiek, o tu man… Pavyzdžiui, gali būti ir toks nekaltas, kad ta prasme, aš čia viską taip, o tu man net paskambint vakare negalėjai? Tarsi aš turiu jaustis skolinga už tai, ką man davė.“
Atkreipkite dėmesį ir į tai, kas nutinka atėjus laikui po pirmojo pasimatymo atėjus laikui apmokėti sąskaitą. Tai pasisiūlius padaryti moteriai arba paprašius išlaidas dalintis per pusę, vadinamiesiems narcizams nuo to pasišiaušia plaukai, kai ne narcisistinė asmenybė paprasčiausiai pasakytų: „Kai tu mane pakviesi, galėsi sumokėti.“
Svarbiausia mintis, kurią nuolat kartoja L. Šukienė – kūno kalba nėra paprastas ženklų sąrašas:
„Neinterpretuokite pavienių signalų. Stebėkite derinius, pokyčius, kontekstą. Žmogus gali liesti nosį, nes jaudinasi, o ne todėl, kad meluoja. Gali sunerti rankas todėl, kad jam šalta ar skauda skrandį. Kūno kalba prasideda ne nuo kito žmogaus skaitymo, o nuo klausimo: ką šiuo metu transliuoju aš pats?“
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
