Kamilė Lukauskytė
Populiarios Lietuvos muzikos grupės „Žemaitukai“ nario Ovidijaus šeimą užklupo skaudi netektis. Po daugiau nei trejus metus trukusios kovos su vėžiu mirė jo žmonos Evelinos tėtis Andrius Vasikonis. Spalio 13-ąją vyro gyvybę nusinešusi liga paliko didžiulę tuštumą artimųjų gyvenime. Dabar jo žmona Oksana Vasikonė pirmą kartą taip atvirai prabilo apie dienas be mylimo žmogaus, dukros klausimus ir jausmą, kuris nepaleidžia net žinant, kad šeima padarė viską, ką galėjo.
Skaudi netektis žinomoje šeimoje
Spalis Vasikonių šeimai tapo itin sunkiu mėnesiu. Spalio 13 dieną mirė Andrius Vasikonis, ilgiau nei trejus metus kovojęs su storosios žarnos vėžiu.
Jo dukra Evelina yra grupės „Žemaitukai“ nario Ovidijaus žmona.
Apie šeimos išgyvenimus anksčiau viešai kalbėjusi Andriaus žmona Oksana po netekties nusprendė pasidalyti tuo, kaip šiandien atrodo jų kasdienybė.
Socialiniame tinkle „Instagram“ paskelbtame vaizdo įraše moteris neslėpė, kad susitaikymas su mylimo žmogaus mirtimi nėra paprastas.
Vieną dieną juokiasi, kitą – verkia
Oksana Vasikonė pasakojo, kad žmonės domisi, kaip jai ir dukrai Katerinai sekasi gyventi po netekties.
Tačiau į šį klausimą nėra vieno atsakymo.
Pasak moters, šeimos emocijos nuolat keičiasi. Kartais pavyksta nusišypsoti, prisiminti gražias akimirkas, o kartais skausmas sugrįžta tokia jėga, kad atrodo, jog visas pasaulis sustojo.
Ji pripažino, kad gedulas nėra tiesus kelias į susitaikymą. Tai nuolat pasikartojantys išgyvenimai, kuriems neįmanoma iš anksto pasiruošti.
Net ir paprasčiausi kasdieniai darbai dabar reikalauja daugiau jėgų.
Dukros klausimas palietė skaudžiausią vietą
Vienas sunkiausių momentų Oksanai – pokalbiai su dukra Katerina.
Mergaitė vis dar klausia, ką būtų galima padaryti, kad tėtis pasveiktų.
Motina jai aiškina, jog šeima jau išbandė daugybę galimybių ir stengėsi padaryti viską, kad Andrius galėtų gyventi.
Tokie klausimai primena ne tik netekties skausmą, bet ir bejėgiškumą, kurį artimieji patiria susidūrę su sunkia liga.
Oksana neslepia, kad kartais ją aplanko mintys, jog galbūt dar buvo galima kažką pakeisti.
Gydytojų prognozė buvo gerokai trumpesnė
Nors Andriaus gyvybės išgelbėti nepavyko, Oksana prisimena ir vieną aplinkybę, kuri jai šiandien atrodo ypač svarbi.
Pasak moters, gydytojai vyrui iš pradžių buvo prognozavę maždaug vienus gyvenimo metus.
Tačiau Andrius gyveno ilgiau nei trejus metus.
Šeima stengėsi šį laiką išnaudoti kuo prasmingiau – būti kartu, veikti mėgstamus dalykus ir kurti prisiminimus.
Oksana pasakojo, kad būtent tie papildomi metai dabar jai atrodo nepaprastai brangūs.
Nors jie nepanaikino netekties skausmo, suteikė šeimai daugiau bendrų akimirkų.
Nepaleidžia viena skaudi mintis
Po vyro mirties Oksaną vis dar lydi abejonės.
Moteris svarsto, ar viską padarė teisingai, ar galėjo rasti dar vieną gydymo galimybę, ar buvo koks nors sprendimas, kurio šeima nepastebėjo.
Tokios mintys dažnai aplanko artimuosius, ilgą laiką slaugiusius sunkiai sergantį žmogų.
Vis dėlto Oksana supranta, kad praeities pakeisti neįmanoma.
Savo pasakojime ji išsakė asmeninį įsitikinimą, jog vyro išėjimo diena buvo neišvengiama.
Tai jos būdas mėginti susitaikyti su tuo, kas įvyko, nors emocinis skausmas dar labai stiprus.
Šeima mokosi gyventi iš naujo
Socialiniuose tinkluose Oksana atvirai kalba ne tik apie liūdesį, bet ir apie baimę, paniką bei netikėtai užplūstančias šviesesnes akimirkas.
Jos žodžiai atskleidžia, kad gyvenimas po netekties nėra vien tik ašaros.
Kartais šeima sugeba pasijuokti, kartais prisiminimai suteikia paguodos, o kartais net paprasta diena tampa dideliu išbandymu.
Moteris nesistengia sudaryti įspūdžio, kad jau susitaikė su vyro mirtimi.
Priešingai – ji pripažįsta, kad kartu su dukra dar tik mokosi gyventi pasikeitusiomis aplinkybėmis.
Atvira istorija primena apie tai, kas svarbiausia
Andriaus Vasikonio kova su storosios žarnos vėžiu truko daugiau nei trejus metus.
Per šį laiką šeima patyrė daug nerimo, tačiau kartu turėjo progų būti drauge ir kurti prisiminimus, kurie dabar tapo ypač brangūs.
Oksanos pasakojimas – ne tik apie netektį. Tai ir istorija apie artimųjų pastangas, meilę bei sunkų mokymąsi priimti gyvenimą, kuris staiga pasikeitė.
Spalio 13-oji Vasikonių šeimai visada liks skaudi data. Tačiau Oksanos žodžiuose skamba ir kita svarbi mintis: nors mylimo žmogaus sugrąžinti neįmanoma, kartu praleisti metai, pokalbiai ir prisiminimai niekur nedingsta.
