Daliai žmonių vasara siejasi su atostogomis, tačiau žinomiems atlikėjams tai – pats darbymetis. Ne išimtis ir ilgus metus dainomis pajūryje publiką džiuginantis Radžis Aleksandrovičius, kuris portalą Žmonės.lt įsileido į savo koncerto legendiniame Šventosios „Titanike“ užkulisius ir leido pasmalsauti, kaip atrodo žiūrovams nematoma pusė. Radžis taip pat atskleidė, kokius du dalykus visada galima rasti jo norų sąraše, ką veikia laisvu nuo koncertų metu ir kodėl jam galima kabinti tikro stratego etiketę.
Matau padėtus užkandžius. Ar pats turite specifinių pageidavimų užsakovams?
Kai koncertuoju „Titanike“, visada papildomai ateina ir padavėjas, paklausia, ar ko noriu. Visada prašau tik dviejų dalykų – juodos kavos ir vandens. Kavą visada išgeriu prieš pat koncertą. Tikrai nesu išrankus.
Kai kurie atlikėjai prieš lipdami į sceną turi savus ritualus – vieni prasimankština, kiti net maldelę sukalba. O kaip ruošiasi Radžis?
Aš susikaupiu ramiai sėdėdamas ir girdėdamas, kaip renkasi žmonės. Pasiklausau jų kalbų, kartais per šoną pasižiūriu ir viskas. Lietuvoje koncertuoju jau daugybę metų, todėl prie visko esu pripratęs, bet jei tenka pasirodyti užsienyje – tada jau reikia didesnio pasiruošimo viską susiorganizuoti.
Scenoje esate išties jau ilgus metus. Dar randate kuo nustebinti publiką ar į koncertus ateina naujų veidų?
Pas mane visada labai įvairi publika, tikrai matau naujus gerbėjus. Apskritai aš pajūryje pasirodau labai retai, bet jei jau atvažiuoju – renku pilnas sales. Aišku, šiais metais daug ką lemia ir orai. Gali dainuoti kas tik nori, nes jeigu lyja – visi ateis. O jei geras oras, kas norės eiti kokią 20 valandą pasižiūrėti į tave? Juk visi nori palydėti saulę. Tai tam tikra prasme mums, atlikėjams, tas blogas oras tik į naudą. Man pačiam tikrai tų koncertų nesumažėjo ir aš tiesiog džiaugiuosi, kad jie įvyksta, nes tai žmonėms juk ne pirmos būtinybės prekė.
O kokia jums pačiam ši vasara?
Negaliu skųstis, nes mes visi atlikėjai visus metus „verdame“ toje pačioje lėkštėje tik skirtingomis datomis. Tačiau į visus tuos pasirodymus juk ateina tie patys žmonės, Lietuva maža. O pilnos salės rodo, kad manęs reikia. Būna, kad metus nevažiuoju į Palangą, o pasirodau, tarkime, Klaipėdoje. Per tą laiką žmonės pasiilgta, pertraukos tikrai būtinos.
Esate tikras strategas!
Kai esi 20 metų scenoje, įpranti. Be to, šalia yra su marketingu dirbantys žmonės, kurie žino, kas geriausia ir pataria.
Per tuos metus tikriausiai sutikote visokiausių gerbėjų. Ar yra buvę nemalonių incidentų?
Buvo visko, nes kai kuriems neužtenka tik nuo apačios žiūrėti į sceną, jie nori pajausti tą žmonių kiekį ir bando užlipti pas mane, bet aš nedraudžiu (juokėsi). Žinoma, jei tai neagresyvūs žmonės. Niekas nepatikės, bet per 20 metų nei vieno karto jokios agresijos dar nepatyriau.
Skaičiau, kad scenoje jus viena gerbėja bandė pabučiuoti?
Taip, bet pabučiuoti nėra kažkas tai blogo (juokėsi). Visada yra apsauga, bet būna, kad jie nosį pakrapšto ar nemato. Todėl tokiais atvejais aš naudoju paprastą strategiją – perimu tų žmonių bendravimą ir taip su jais susišneku. Negalima tiesiog stovėti ir nieko nedaryti, reikia iškart „pagauti“ situaciją ir bus viskas gerai. Neseniai viena ponia tiek norėjo į sceną, kad krapštėsi per visas kalonėles… Na, ir tegul. Jei žmogus nori, ką daryti?
Tokiais atvejais nebaudžiate apsaugos darbuotojų?
Ne aš juos samdau, tai negaliu ir bausti, bet manau, kad visi turime dirbti savo darbą. Aš scenoje atiduodu 100 procentų ir jei jų negaunu atgal – ne žiūrovo problemos. Jie juk nežino visų užkulisių, kaltas galiausiai liks atlikėjas. Todėl pats ir turiu suktis… Norisi, kad net tas žmogus būtų laimingas, nes konfliktų nereikia. Juos galima ir lygioje vietoje padaryt. Tačiau dar niekada nebuvo, kad į mane ką nors būtų metę ar panašiai, viskas gerai baigiasi.
Eilėje į pasirodymą „Titanike“ stovi ne tik vyresni žmonės. Jus labai gerai pritraukiate ir jaunesnius klaustytojus, įtakos turėjo socialiniai tinklai?
Jaunimas kažkaip visai neseniai mane atrado. Aš džiaugiuosi, bet kažkada paklausiau, gal jūs sumaišėte koncertus, gal ne ten atėjote (juokėsi)? O man atsakė, kad ne, mums tu patinki. Bet aš tikrai neskirstau savo auditorijos į jaunus ir jau pagyvenusius. Norisi, kad visi išeitų laimingi, o ne kokie suirzę.
O sulaukiate kritikos?
Niekas dar nesiskundė, kad garso ar šviesų trūktų. Pasako nebent, kad galėjau kažką kito apsirengt. Juk aš nesu aiškiaregys, nežinau, kas gali ateiti. Būna įsimaišo ir kokių ne visai gerbėjų, bet aš pajaučiu tokius žmones ir man tikrai keista. Aš pats tikrai niekada neičiau į nemėgiamo atlikėjo koncertą, nes savo uždirbtų pinigų tikrai vien dėl pažiūrėjimo į kažką neleisčiau. Reikia būti kvailam, kad taip elgtis.
Prakalbot apie stilių. Kas jus paruošia pasirodymams, gal turite visą tam skirtą komandą?
Stilistai būna tik tada, kai būna dideli koncertai, didelėse salėse, o tokiuose vasariniuose pasirodymuose tikrai ne. Rengiuosi pats, bet niekada dar nesu išėjęs su džinsais ir niekada neišeisiu. Galiu pasirodyti su kažkokia gražia maikute, bet kelnės ir bateliai visada turi būti klasikiniai. Turi žinoti, koks tavo stilius, negali visada sekioti madas. Jei kažkas kažkam tinka, nereiškia, kad tiks ir tau.
O kas jums įskiepijo tokį požiūrį? Tikrai dalis atlikėjų dabar jau nevengia ir su džinsais pasirodyti.
Viskas gerai, jei atlikėjo stilistika ir muzika leidžia, tegu eina ir su džinsais. Gal jie ir dainuoja jaunesnei publikai, tada tikrai nereikia, kad žmonės jaustųsi lyg įspausti į kažkokį burbulą. Manęs irgi niekas neverčia rengtis klasiškai, bet aš iš savęs turiu tokį pojūtį – juk negaliu dainuoti estradinių dainų apsirengęs kažkokį balachoną (juokėsi). Tada jau nebūčiau Radžis. Pavyzdžiui, visi žino, kad Rytis Cicinas yra Rytis Cicinas ir jis pasirodys taip, kokį mes jį įpratę matyti. Nesvarbu, kažkas juokiasi ar ne, bet jie žino, ko tikėtis. Mano atveju tai yra ir scenos gerbimas, nes aš atlieku senosios estrados kūrinius.
Grįžkime prie vasaros temos. Turite planų be darbo?
Ne, tik koncertai, bet turiu ir laisvų dienų. Turiu juk šuniuką ir sodą Panevėžyje. Aplankau mamą ir su ja drauge vykstame į sodybą, o jei ne, Vilniuje einame į parką pasivaikščioti. Tikrai randu, ką veikti. Man užtenka vienam porą valandų pasivaikščioti ir vėl pasiilgstu žmonių. Tikriausiai toks jau mano būdas, atėjau į pasaulį jų linksminti.
