Kas mėnesį daugiau nei tūkstančiui gyventojų Lietuvoje yra atliekama endoprotezavimo operacija, kai implantu pakeičiamas susidėvėjęs ar pažeistas sąnarys. Gydytojas ortopedas- traumatologas Rimtautas Gudas perspėja, kad į padidintą rizikos zoną dėl protezavimo šiandien jau patenka ir vaikai. Kita vertus, jis tikino, kad tam tikrai atvejais puikių rezultatų galima pasiekti ir negulant ant operacinio stalo.
Garsus gydytojas skambina pavojaus varpais: „Patikėkite, kiek tėvų ašarų matau…“ (BNS/Kauno klinikų nuotr.) (tv3.lt koliažas)
Garsus gydytojas pasakojo, kad technologijos šiandien tobulėja milžinišku greičiu – daugėja galimybių padaryti operaciją lengviau, greičiau, paprasčiau.
„Jeigu prieš kokius penkerius metus meniską siūdavome su labai sudėtingais implantais, kurie ištrūkdavo, turėdavo tam tikrų komplikacijų, dabar jau tokių implantų nebėra. Atėjo kiti, paprastesni būdai. Tiesiog viskas labai dinamiška, (…) nuo to tik laimi pacientas, aišku, gydytojui yra sudėtinga“, – kalbėjo jis „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“.
Ne visada siūlo operaciją net plyšus meniskui
Kita vertus, buvęs profesionalus sportininkas teigė, kad operacija yra reikalinga ne visada – įspūdingų rezultatų galima pasiekti dirbant su kineziterapeutų, reabilitologų, sporto medikų komanda.
„Turbūt geriausias chirurgas yra tas, kuris, jei įmanoma, traumų neoperuoja. (…) Galima išgydyti net plyšusius meniskus, peties ir daug kitų traumų, kas anksčiau būdavo neįsivaizduojama. Tenka daug konsultuoti ne tik Kaune, bet ir Panevėžyje, kituose miestuose. Matau, kad žmonės atvažiuoja antros nuomonės, jau būna suplanuotas operacinis gydymas.
Pamatau, kad tikrai yra šansas to nedaryti ir labai džiaugiuosi, kai ateina žmogus po kokių trijų mėnesių tiesiog padėkoti, kad štai išvengė operacijos, parodo, kaip jis mojuoja ranka ar [judina] koją ir viskas yra gerai. Vadinasi, galima ir kitais būdais gydyti.
Čia nėra stebuklo, o faktais grįstas mokslas, tiesiog reikia išmokti naudotis. Kai jaunas buvau, mokiausi operuoti, o dabar mokausi neoperuoti (juokiasi). (…) Kiekvienas žmogus yra skirtingas, tradicinėje medicinoje neturime labai daug laiko jį įvertinti, pamatyti individualiai. Bet einame individualizuotos medicinos link – tai tikrai bus ateityje ir jau dabar yra“, – kalbėjo R. Gudas.
Pats savo išnirusio peties neoperuoja
Pasak pašnekovo, viskas gana paprasta – jeigu konkretaus žmogaus funkciniai pajėgumai viršija tą struktūrinį pažeidimą ir gali kompensuoti, jis gali saugiai sportuoti ir gyventi be operacijų.
„Netgi [galima gyventi] ir be kryžminio raiščio [operacijos] – visų nuostabai pilna straipsnių prirašyta, kaip su menisko plyšimu, peties rotatorių plyšimais, po peties išnirimo [apsieinama be operacijos]“, – teigė R. Gudas.
Jis pasakojo, kad ir pačiam vienas petys buvo išniręs du kartus, kitas – kartą, bet, nors kolega ir kalbina operuotis, pavyksta tvarkytis ir be to. „Aišku, yra ir to skausmo, kartais naktimis nepamiegu. Bet kai netingiu, kai padarau tą, ką reikia daryti – kineziterapiją, visiškai normaliai – tenisą, krepšinį žaidžiu, sportuoju, operuoju ir nereikia to daryti.
„Turbūt geriausias chirurgas yra tas, kuris, jei įmanoma, traumų neoperuoja.“
Bet jeigu funkcija nekompensuoja, yra rizika, kad toliau prastės, žmogus turi riziką degeneracinei ligai prieiti iki protezavimo. Tada jau turi rinktis ir vis tik operuoti žmogų“, – konstatavo sporto medikas.
Tačiau kalbėdamas apie osteoartrozės atvejus (kai sąnariai jau nudilę) jis atkreipė dėmesį, kad reikia atskirti situacijas, kai liga yra ankstyva ir jau pažengusi. „Jeigu „pagauname“ osteoartrozę ankstyvoje stadijoje ir suprantame, kodėl ji progresuoja, galime užbėgti už akių. Nesakau, kad visiškai sustabdyti ligą, bet galbūt prilėtinti jos eigą.
Dažniausiai žmogų su ankstyvąja artroze „pagauni“ būnant 40–50 metų. Ir jeigu pavyksta kontroliuoti, pratempi 10, 15, 20 metų. O kartais, žiūrėk, išmokęs, supratęs, kas yra tikroji kineziterapija, raumenų stiprinimas, balansas, propriorecepcija ir kiti dalykai, visą tai išmoksta, edukuojasi, žmogus skausmą šiek tiek adaptuoja.
Žmogui paaiškini, kad nė viena „stebuklinga“ operacija realiai negrąžins to, kaip būtų savo sveikas sąnarys, reikia nemeluoti. Būna tam tikrų atvejų, kai žmogus neatsimena kelį ar petį operavęs, bet dažnai vis tiek kažkokie pėdsakai lieka“, – konstatavo R. Gudas.
Protezavimo galimybės sparčiai tobulėja
Jis pasakojo, kad ligą pagavus anksti pasitelkiama medicina gali pasiūlyti daug modernių sprendimo būdų – yra ir minimaliai invazinė chirurgija, ir vadinamoji ortobiologija, kai leidžiama plazma ir pan.
„Yra įvairių priemonių, bet pirmiausia reikia suprasti patį žmogų ir priežastis, kodėl jis gavo šią „dovaną“ – ankstyvą osteoartrozę. Vis dėlto jeigu žmogus ateina jau su pažengusia ligos stadija, kai sąnarys yra iškrypęs ir visiškai sudilęs, deja, kitos alternatyvos nėra.
Tačiau protezavimas irgi sparčiai tobulėja, šioje srityje kolegos tikrai daro stebuklus. Tikriausiai girdėjote apie ateinančią robotiką, kurioje dar yra daug niuansų, bet dabartiniai protezai tikrai yra tobuli ir jų nereikia bijoti.
Jeigu diagnozuota jau stipriai pažengusi artrozė ir kitų gydymo opcijų tiesiog nelieka, tikrai rekomenduoju žmogui nebijoti operacijos. Daugybė žmonių po kelio ar klubo endoprotezavimo toliau sėkmingai žaidžia tenisą, slidinėja, gyvena aktyvų gyvenimą ir jaučiasi puikiai. Žinoma, jeigu tik įmanoma išvengti operacijos, [bandome], tačiau labai svarbu aiškiai atskirti ankstyvąją artrozę nuo jau pažengusios“, – apibendrino R. Gudas.
Perspėja tėvus: vaikų organizmas šiandien to neatlaiko
Gydytojas kartu įspėjo ir dėl dar vienos itin opios problemos, kuri vaikus gali suluošinti anksčiau laiko. „Dabar yra didžiulis tempas – vaikai aktyviai sportuoja. Tėvai labai nori iš vaiko padaryti krepšininką, futbolininką ar tenisininką. Jie labai anksti pradeda sportuoti, kas savaime yra labai gerai, tačiau greičiai ir krūviai šiandien yra tokie dideli, kad augantis vaiko organizmas neatlaiko.
Jo judėjimo ir atramos sistema bei skeletas dar nesusiformavęs. Vaikai staigiai paauga, o raumenys bei raiščiai tiesiog nespėja prisitaikyti ir nesugeba išlaikyti krūvio, todėl atsitinka bėda“, – pastebėjo R. Gudas.
Jis dalinosi sukrečiančiais duomenimis – jeigu 11–12 metų vaikas patiria kryžminio raiščio traumą, kas yra pati sunkiausia kelio trauma tokiame amžiuje, kas vėliau bebūtų daroma, po 10 metų, kai jam bus vos 24 metai, jaunuolis sirgs artroze.
„Čia nepadės nei kineziterapija, nei kas nors kita, jis vis tiek ją turės. Tai reiškia, kad dar po 10 metų, kai jis kaip tik sieks karjeros aukštumų ir kurs šeimą, jis turės jau ne ankstyvąją, o stipriai pažengusią artrozę. O kai jam sukaks 50 metų – tai pats darbingiausias amžius – jam jau bus atlikta kelio sąnario endoprotezavimo operacija.
Palyginkime kitą situaciją – jeigu man kryžminis raištis nuplyšta, kai yra 34 metai, ankstyva artrozė išsivystys sulaukus 44-erių, ir ją mes dar galime sėkmingai gydyti. Operacijos man prireiks tik apie 60-uosius gyvenimo metus, kai aš jau būsiu padaręs karjerą, užsidirbęs pinigų ir užauginęs bei į pasaulį išleidęs vaikus“, – lyginimo specialistas.
Jis pasakojo, kad tam specialiai organizuojama traumų prevencijos programa vaikų amžiuje. Bendradarbiaujant su Nacionaline sporto agentūra sukurtas trumpas, penkių minučių animuotas filmukas, kurį gydytojas primygtinai rekomendavo pasižiūrėti.
„Jį nemokamai rasite agentūros svetainėje arba susivedę adresą rimtautasgudas.lt – aš ten esu prirašęs ir prikėlęs labai daug informacijos. Paieškoje tiesiog susiveskite „traumų prevencijos programa“ ir pamatysite animuotą filmuką „Emilis ir Emilė“.
Ten labai gražiai, mokslo faktais grįstais duomenimis parodyti visi etapai, kas atsitinka, jeigu vaikas tokiame amžiuje patiria kryžminio raiščio traumą – kiek apie tai parašyta mokslinių straipsnių ir, svarbiausia, ką daryti, kad viso to būtų išvengta.
Gydytojas dalinosi sukrečiančiais duomenimis – jeigu 11–12 metų vaikas patiria kryžminio raiščio traumą, kas vėliau bebūtų daroma, po 10 metų, kai jam bus vos 24 metai, jaunuolis sirgs artroze.
Remdamiesi šia programa kartu su Nacionaline sporto agentūra stengiamės ir jau buvome pasiekę, kad ši programa mokyklose būtų privaloma fizinio ugdymo pamokose. Tačiau agentūra yra politinė organizacija, pasikeitė vadovybė (…), kol kas viskas dar kažkaip laikosi, bet privalomos programos mokyklose jau nebus. Todėl dabar asmeniškai važiuojame į mokyklas, testuojame vaikus ir įtraukiame kuo daugiau jaunų bei motyvuotų kineziterapeutų“, – kalbėjo R. Gudas.
Riziką patirti gyvenimą suluošinančią traumą turi 60–80 proc. vaikų
Pasak jo, testų rezultatai atskleidžia, kad net 60–80 proc. sportuojančių vaikų turi riziką patirti kryžminio raiščio traumą.
„Žmonės įsivaizduoja, kad trauma būtinai turi įvykti kontakto būdu – pavyzdžiui, kažkas pastūmė ar užgavo. Tačiau yra moksliškai įrodyta, kad didžiulė dalis šių traumų įvyksta visiškai be jokio kontakto, tiesiog staigiai keičiant judėjimo kryptį. Tai reiškia, (…) vien išmokus taisyklingo judėjimo traumų skaičių galime sumažinti 60 procentų. (…)
Patikėkite, kiek tėvų ašarų matau, kai jie ateina su vaiku arba skambina, kai 11–12 metų vaikui nuplyšta kryžminis raištis, jo kelis makaluojasi į visas puses, yra visiškai nestabilus… Angliškai tai ir vadinama „life changing event“ – gyvenimą keičiančiu įvykiu.
Tai reiškia, kad viskas – net jei padarysi stebuklingą operaciją ir atliksi stebuklingą reabilitaciją, to vaiko gyvenimas jau keičiasi iš esmės. Jūs neįsivaizduojate, kiek depresijų dėl to išgyvena tėvai ir patys vaikai. Būtent todėl ši prevencijos programa yra tikrai stebuklinga“, – apibendrino R. Gudas.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
