Kamilė LukauskytėUkmergės rajono savivaldybės administracijos direktorė Inga Pračkailė, mero patarėja Goda Juzėnaitė, Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Vaida Smetonienė ir Taujėnų seniūnė Rasa Miluvienė šiandien pasveikino Ukmergės rajono gyventoją Antaniną Dirsienę, kuriai rugpjūčio 8-ąją sukako 100 metų.
Įspūdingo gimtadienio proga svečiai jubiliatei linkėjo stiprios sveikatos, kasdieninio džiaugsmo, dėmesio ir šilumos.
A. Dirsienei įteikta gėlių, Savivaldybės mero Dariaus Varno sveikinimas, vienkartinė 740 eurų išmoka ir simbolinės dovanos – šakotis, gėlės, rašoma Ukmergės rajono savivaldybės pranešime.
Antaninos Dirsienės gyvenimo istorija
A. Dirsienė nuo pirmos savo gyvenimo dienos ir iki šiol tame pačiame – Lėno kaime (Taujėnų sen.). Ji buvo pirmas vaikas Jono Jasiukonio ir Ievos Bujokaitės šeimoje. Čia augo dar du jaunesni jos broliai Kazmieras ir Steponas. Jų jau nebėra tarp gyvųjų.
Tik keturis vadinamus „skyrius“ mokykloje baigusi Antanina dirbo tėvų ūkyje, padėjo jiems buityje. Visus darbus išmoko dirbti – maistą ruošti, austi, verpti, megzti, siuvinėti ir kt. Teko karą išgyventi.
Būdama 21-erių, 1947 m. gruodžio 28 d., Antanina ištekėjo už tame pačiame kaime gyvenusio penkeriais metais vyresnio Kazimiero. Kazmieras buvo siuvėjas, sugebėdavo pasiūti paltus, kostiumus. Pora daugiau nei dešimtmetį gyveno kartu su Kazimiero brolio šeima, vėliau pasistatė savo namą.
A. ir K. Dirsės susilaukė dukros Vidos ir sūnaus Egidijaus. Abu jie sukūrę šeimas, apsigyveno Panevėžyje. Dukra turi sūnų Robertą, Egidijus – Tomą, Laurą ir Aivarą. Proanūkiai Ieva, Rojus, Tėja ir Leo.
Prieš du dešimtmečius vyrą palaidojusi A. Dirsienė ilgai gyveno viena, dabar jau kuris laikas pas ją gyvena dukra Vida.
Kasryt išgeria 1 gėrimo, viską valgo su saiku
Šviesaus proto ir atminties, daug žinanti ir viską atsimenanti – jos neapgausi, be galo darbšti ir visada pozityvi, niekada nedejuoja – taip Antaniną apibūdina ją pažįstantys žmonės.
Nejaučiu, kad 100-asis gimtadienis kažkuo ypatingas. Gyvenu ir tiek. Jokio didelio skirtumo – 100 ar 80 metų. Gal tik greitesnė ir stipresnė buvau prieš 20 metų.
Dviračiu daug važinėdavau, į mišką – grybų, uogų lėkdavau. O dabar jau vaikštinėju susilenkusi, bet į daržą dar nueinu – paraviu. Taip pat į bažnyčią sekmadieniais nuvykstu.
Tik valgyti jau nebegaminu. Per savo amžių teko daug šeimininkauti ne tik namie, bet ir buvau kviečiama paruošti vaišių stalą vestuvėms, laidotuvėms ar kitoms progoms. Mano kepamą duoną visi gyrė, sakė, kad skani ir vis prašydavo iškepti dar,“ – pasakojo 100-metė A. Dirsienė.
Pati ji kasryt išgeria balintos kavos, labai mėgsta pieną bei jo produktus. Stengiasi viską valgyti su saiku, nepersivalgyti.
Paklausta, kokia jos ilgaamžiškumo paslaptis, moteris ilgai negalvodama atsako: „Matyt, saugoja mane Dievas. Visą gyvenimą dirbau, netingėjau. Nepykau ant kitų ir nekerštavau“.
