Lukas Starkus
Mėnulis ilgą laiką buvo laikomas visiškai sausu dangaus kūnu, tačiau naujausi tyrimai vis labiau keičia šį požiūrį. Mokslininkai jau kurį laiką žino, kad Mėnulio pietinio ašigalio krateriuose slypi vandens ledo sankaupos, tačiau jo kilmė iki šiol išliko paslaptimi. Nauji duomenys rodo, kad vanduo galėjo kauptis palaipsniui milijardus metų, o ne atsirasti po vieno didelio įvykio.
Šis atradimas laikomas itin svarbiu, ypač planuojant būsimas žmonių misijas į Mėnulį. Vandens atsargos galėtų tapti vienu svarbiausių išteklių būsimiems astronautams, rašoma space.com.
Kur slepiasi vandens ledas Mėnulyje?
Nauji tyrimai rodo, kad didžiausios vandens ledo sankaupos aptinkamos krateriuose netoli Mėnulio pietinio ašigalio. Šie krateriai yra ypatingi tuo, kad ilgus laikotarpius išlieka nuolatiniame šešėlyje, todėl juose išsilaiko itin žema temperatūra.
Tačiau paaiškėjo, kad „nuolatinis šešėlis“ nėra visiškai pastovus reiškinys. Per milijardus metų keitėsi Mėnulio pasvirimas Žemės ir Saulės atžvilgiu, todėl kai kurie krateriai, kurie anksčiau buvo šešėlyje, vėliau patekdavo į saulės šviesą, o kiti atsidurdavo šešėlyje.
Nauji tyrimai pasirodė itin laiku, nes pastaraisiais metais vėl suaktyvėjo Mėnulio tyrimai. Šiuolaikinės kosminės misijos vis dažniau planuoja ilgalaikes astronautų stotis Mėnulyje.
Vandens ledas tokiose vietose būtų neįkainojamas išteklius. Jį būtų galima naudoti ne tik gėrimui, bet ir suskaidyti į vandenilį bei deguonį, kurie reikalingi raketų kurui ir kvėpuojamam orui.
Kaip mokslininkai priėjo prie šių išvadų?
Tyrėjų komanda analizavo Mėnulio paviršiaus temperatūros duomenis ir naudojo kompiuterinius modelius, leidžiančius atsekti kraterių istoriją per milijardus metų. Jie nustatė, kad krateriai, kurie ilgiausiai išliko šešėlyje, turi daugiausia vandens ledo.
Tai padėjo atmesti vieną iš ankstesnių teorijų – kad visas vanduo atsirado po vieno didelio kometos smūgio. Vietoj to mokslininkai daro išvadą, kad vanduo galėjo kauptis palaipsniui per daugybę mažesnių asteroidų ar kometų susidūrimų.
Mokslininkai svarsto kelis galimus vandens atsiradimo šaltinius. Vienas jų – daugybė mažesnių asteroidų ir kometų smūgių, kurie atnešė vandens molekules į Mėnulio paviršių.
Kita versija – senovinis vulkanizmas, kuris galėjo iškelti vandens garus iš Mėnulio gelmių. Taip pat neatmetama galimybė, kad vandens susidarymui įtakos turėjo Saulės vėjas, nuolat bombarduojantis Mėnulio paviršių vandenilio dalelėmis.
Įdomu tai, kad kai kurie mokslininkai svarsto net galimybę, kad dalis vandens molekulių galėjo būti perneštos iš Žemės atmosferos į Mėnulį per milijardus metų.
Nepaisant pažangos, mokslininkai pripažįsta, kad galutinai atsakyti į klausimą, iš kur atsirado Mėnulio vanduo, bus galima tik atlikus tiesioginius mėginių tyrimus.
