Aidas Apalianskas
Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip dar vienas politiko pasisakymas apie karą Ukrainoje.
Tačiau Gabrielius Landsbergis pasakė vieną frazę, kuri visą klausimą pasuka Lietuvos link.
Ne Kyjivo.
Ne Maskvos.
Mūsų pačių.
Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras kalbėjo apie tai, ką Ukraina savo pasipriešinimu davė Lietuvai.
Jo atsakymas buvo trumpas.
Laiko.
Tačiau tada nuskambėjo antroji minties dalis.
Ir būtent ji yra gerokai svarbesnė.
Landsbergio teigimu, neužtenka vien stebėti, kas vyksta Ukrainoje.
Kiekvieną dieną Lietuva turėtų savęs klausti, ką padarė su laiku, kurį gavo.
Viena frazė sulaukė daugiausia dėmesio
Kalbėdamas laidoje „Istorijos pabaiga“, G. Landsbergis Ukrainos pasipriešinimo reikšmę Lietuvai apibūdino itin emocingai.
Jo teigimu, turėtume prisiminti, kad Ukraina mums „nupirko laiko“.
Tačiau politiko mintis neapsiribojo padėka ukrainiečiams.
Esminis klausimas buvo kitas:
ką Lietuva per tą laiką padarė?
Ir būtent čia prasideda nebe Ukrainos, o Lietuvos istorija.
Po kelių dienų jis prabilo dar griežčiau
Rugsėjo 4 dieną G. Landsbergis LRT RADIJUI pateikė dar vieną vertinimą.
Šį kartą jis kalbėjo apie Lietuvos pasirengimą galimoms grėsmėms.
Ir įvardijo vietą, kurią pats laiko silpniausia.
Tai – visuomenės pasirengimas.
Pasak buvusio ministro, Rusijos keliamos grėsmės nereikėtų nuvertinti, o valstybė turi ne tik stiprinti savo pasirengimą, bet ir aiškiai paaiškinti žmonėms, kas daroma.
Jo argumentas paprastas.
Kariuomenės stiprinimas yra viena dalis.
Tačiau krizės metu klausimų turės milijonai paprastų žmonių.
„Ką turėčiau daryti aš?“
Būtent šis klausimas, G. Landsbergio vertinimu, Lietuvoje dar nėra pakankamai aiškiai atsakytas.
Kas žmogui būtų priskirta krizės atveju?
Kur jis turėtų būti?
Kokios būtų skirtingų profesijų žmonių funkcijos?
Kaip veiktų valstybės institucijos?
Kaip visuomenė gautų informaciją?
Landsbergis teigia kalbėjęsis ir su įvairių sričių specialistais, kuriems patiems trūksta aiškumo, kokį vaidmenį jie turėtų atlikti ekstremalios situacijos metu.
Ir tada jis prisiminė vieną ankstesnį Lietuvos išbandymą.
Vienas įvykis jam iki šiol kelia klausimų
G. Landsbergis prisiminė 2021 metų migrantų krizę prie Baltarusijos sienos.
Anot jo, tuomet valstybės institucijos dokumentuose buvo pasirengusios gerokai didesniam žmonių srautui.
Tačiau realiai situacijai pradėjus sparčiai keistis išryškėjo praktinių problemų.
Būtent šią patirtį buvęs ministras dabar naudoja kaip argumentą, kodėl vien planų dokumentuose neužtenka.
Sistema turi veikti ir realybėje.
Tai viena pagrindinių jo dabartinio perspėjimo minčių.
Tačiau yra dar viena problema
Net jeigu valstybė ruošiasi, žmonės apie tai turi žinoti.
Landsbergis atkreipė dėmesį į paradoksą.
Jeigu pasirengimo darbai vyksta, tačiau visuomenei apie juos beveik nekalbama, žmonėms gali susidaryti įspūdis, kad nieko nedaroma.
O tai gali didinti nesaugumo jausmą.
Todėl, jo nuomone, visuomenei reikia ne vien raminančių pareiškimų.
Reikia konkretaus paaiškinimo.
Kas jau padaryta?
Kas daroma dabar?
Ir kas būtų daroma, jeigu situacija pablogėtų?
Štai kodėl jis kalba apie Ukrainos „nupirktą laiką“
Šioje vietoje abi Landsbergio žinutės susijungia.
Ukraina jau daugiau nei ketverius metus priešinasi Rusijos invazijai.
Tuo metu Lietuva ir kitos Europos valstybės turi galimybę stiprinti savo saugumą.
Landsbergio mintis nėra ta, kad Rusijos puolimas prieš Lietuvą neišvengiamas.
Jis kalba apie pasirengimą.
Jeigu turi papildomo laiko, naudok jį dabar, o ne tada, kai krizė jau prasidėjo.
Lietuva per šiuos metus jau stipriai pasikeitė
Svarbu nepamiršti ir kitos istorijos pusės.
Nuo 2022 metų Lietuva gerokai padidino dėmesį gynybai.
Plečiama karinė infrastruktūra.
Lietuvoje stiprinamas NATO sąjungininkų buvimas.
Didinamas finansavimas krašto apsaugai.
Vokietijos brigados dislokavimas Lietuvoje tapo vienu didžiausių šalies gynybos projektų.
Taigi sakyti, kad Lietuva nieko nedaro, būtų netikslu.
Tačiau Landsbergio klausimas yra kitoks.
Ar daroma pakankamai greitai?
Ir čia slypi svarbiausia jo žinutė
Vieną dieną karas Ukrainoje baigsis.
Kada ir kokiomis sąlygomis – šiandien nežino niekas.
Tačiau kiekviena diena iki tol yra dar viena diena, kurią Lietuva gali panaudoti savo saugumui stiprinti.
Todėl Landsbergio žodžius galima vertinti skirtingai.
Vieniems jie atrodys kaip pagrįstas perspėjimas.
Kitiems – kaip pernelyg griežta politinė retorika.
Tačiau už emocingos frazės slypi labai paprastas klausimas, į kurį anksčiau ar vėliau turės atsakyti ne vien politikai.
Jeigu Ukraina iš tiesų Lietuvai nupirko laiko – ką mes su tuo laiku padarėme?
Ir būtent atsakymas į šį klausimą gali būti svarbesnis už pačią garsiausią Landsbergio citatą.
