Kamilė Lukauskytė
Praėjus metams po skaudžios Gintaro Bendžiaus žūties, jo brolis Mindaugas pirmą kartą taip atvirai papasakojo, ką išgyveno po tragedijos ir kodėl iki šiol ieško atsakymų.
Žinomas muzikos prodiuseris Gintaras Bendžius pernai žuvo Norvegijoje, kur buvo išvykęs žvejoti. Jo laivas pateko į audrą, o po nelaimės liko daugybė neatsakytų klausimų. Dabar M. Bendžius atskleidė, kaip atrodė jo gyvenimas po brolio mirties ir kokių veiksmų jis ėmėsi siekdamas suprasti, kas nutiko.
„Buvau ant išprotėjimo ribos“
M. Bendžius neslepia, kad metai po brolio netekties jam buvo vieni sunkiausių gyvenime.
Jis pasakojo beveik kasdien vykdavęs į kapines. Kartais – net po du kartus per dieną. Pasak jo, skausmas buvo toks stiprus, kad jis pats pradėjo baimintis dėl savo emocinės būklės.
Brolio netektį jis apibūdino kaip jausmą, tarsi būtų nuplėšta pusė širdies, tačiau tuo pat metu iš jo reikalaujama toliau gyventi.
M. Bendžius pripažino, kad ieškojo įvairiausios pagalbos ir bijojo, jog ilgalaikis gedulas gali turėti negrįžtamų pasekmių jo gyvenimui.
„Esi miręs, bet gyveni“, – taip savo būseną apibūdino jis.
Brolius siejo ypatingas ryšys
Mindaugas ir Gintaras buvo ne tik broliai. Pasak M. Bendžiaus, juos siejo itin artimas ryšys, trukęs dešimtmečius.
Jie kartu leido laiką, šventė šventes, dirbo ir turėjo bendrų pomėgių. Viena iš juos labiausiai siejusių veiklų buvo žvejyba.
M. Bendžius sako, kad brolio netektis todėl tapo dar sunkiau suvokiama.
„Neperdėsiu sakydamas, kad mes buvome Siamo dvyniai“, – apie jų ryšį pasakojo jis.
Lemtingą dieną sprendimas buvo netikėtas
Kalbėdamas apie tragediją M. Bendžius prisiminė ir paskutinę brolio kelionę.
Pasak jo, tą dieną visi jau buvo nusprendę nebeplaukti. Žvejyba artėjo prie pabaigos, todėl įprastai būtų likę susitvarkyti ir ruoštis grįžti.
Tačiau Gintaras pasiūlė dar kelioms valandoms išplaukti.
Būtent šis sprendimas vėliau tapo viena skaudžiausių aplinkybių visoje istorijoje.
Gintaras žuvo būdamas vos 53-ejų. Artimieji jį prisimena kaip žmogų, kuris mėgavosi gyvenimu, turėjo mėgstamą darbą, artimų žmonių ir pomėgių.
„Norėjau, kad būtų kažkas kaltas“
Po tragedijos M. Bendžiui neužteko vien priimti netektį.
Jis norėjo suprasti, kas iš tikrųjų įvyko.
Todėl buvo pasamdyta advokatų kontora.
„Aš kažkaip norėjau, kad būtų kažkas kaltas“, – apie savo sprendimą sakė jis.
Šie žodžiai atskleidžia, kaip stipriai artimajam reikia atsakymų po netikėtos tragedijos. Kai žmogus miršta nelaimingo atsitikimo metu, šeimai dažnai lieka ne tik gedulas, bet ir klausimai, į kuriuos norisi rasti atsakymus.
Gintaro laivas iki šiol yra likęs Norvegijos vandenų dugne.
Į brolio žūties vietą išvyko pats
Praėjus metams po tragedijos M. Bendžius ryžosi dar vienam sunkiam žingsniui.
Jis išvyko į Norvegiją ir nuplaukė į vietą, kur žuvo jo brolis. Tam buvo išsinuomotas laivas.
Ši kelionė jam tapo ne tik bandymu dar kartą priartėti prie paskutinių Gintaro gyvenimo akimirkų, bet ir būdu pagerbti jo atminimą.
Dar gegužę M. Bendžius pasakojo, kad Norvegijoje sutiko žmonių, kurie Gintarą prisimena su šiluma ir taip pat sunkiai išgyvena jo netektį.
Metai po tragedijos pakeitė jo gyvenimą
M. Bendžiaus pasakojimas – ne tik apie vieną nelaimę.
Tai istorija apie žmogų, kuris per vienerius metus turėjo iš naujo mokytis gyventi be artimiausio žmogaus.
Brolio netektis privertė jį ieškoti pagalbos, atsakymų ir net ryžtis kelionei į vietą, kurioje įvyko tragedija.
Nors laikas nuo nelaimės praėjo, skausmas niekur nedingo. Tačiau M. Bendžiaus pasakojimas rodo ir kitą gedėjimo pusę – norą ne tik prisiminti išėjusį žmogų, bet ir suprasti, kas nutiko.
Šiandien Gintaro atminimas išlieka gyvas artimųjų prisiminimuose, o jo brolis toliau ieško atsakymų į klausimus, kuriuos tragedija paliko neatsakytus.
