Kamilė Lukauskytė
Vyriausybės išvykimas į Klaipėdą turėjo būti skirtas regiono problemoms, tačiau politinėje erdvėje netruko įsiplieksti kur kas linksmesnė diskusija. Opozicija ministrų viešnagę pavadino „cementovke“, o valdantieji į tokią kritiką atsakė ironija. Tuo metu vienas socialdemokratų atstovas leido suprasti: jeigu darbai padaryti, kodėl gi po jų neatsipalaidavus?
Mindaugo Sinkevičiaus vadovaujama Vyriausybė šią savaitę persikėlė į Klaipėdą. Dvi dienas ministrai pajūryje ne tik surengė Vyriausybės posėdį, bet ir susitiko su regiono savivaldos, verslo bei akademinės bendruomenės atstovais. Valdantieji tikina, kad tokie išvažiuojamieji posėdžiai yra būdas geriau pamatyti ne Vilniuje esančias problemas ir tiesiogiai išgirsti regionų atstovus.
Tačiau opozicija į šią kelionę pažvelgė gerokai skeptiškiau. Konservatoriai atkreipė dėmesį ne tik į tai, kad ministrai pajūryje praleido dvi dienas, bet ir į tai, kad jie ten vakarieniavo bei nakvojo. Taip politinėje darbotvarkėje atsirado žodis „cementovkė“ – iš pažiūros juokingas, tačiau kartu keliantis klausimą, ar valstybės lėšomis finansuojamos išvykos visuomet yra tiek darbinės, kiek deklaruojama.
Valdantieji: važiavome ne ilsėtis
Premjeras M. Sinkevičius kritiką atmetė ir akcentavo, kad Vyriausybės vizito tikslas buvo darbas. Pasak jo, ministrai Klaipėdoje susitiko su universitetu, verslo bendruomene, regiono merais ir kitais atstovais.
Ministras Juras Taminskas taip pat pabrėžė, kad Vyriausybės nariams nereikėjo vykti į Klaipėdą vien tam, kad geriau vienas kitą pažintų. Finansų ministras Taurimas Valys savo ruožtu kategoriškai atmetė užuominas apie kokią nors ypatingą vakarinę programą.
Vis dėlto politikai netruko situaciją paversti humoro objektu.
Į klausimą apie galimas linksmybes premjeras atsakė taip, kad dar labiau pakurstė diskusijas – esą jeigu darbu galima vadinti linksmybes, tuomet linksmybių būta. Tokia replika greitai tapo vienu labiausiai aptarinėjamų vizito momentų.
Kiek iš tiesų kainavo ministrų kelionė?
Opozicijos kritika neapsiribojo vien politiniais juokeliais. Natūraliai kilo ir klausimas, kiek mokesčių mokėtojams kainuoja tokie išvažiuojamieji posėdžiai.
Skelbiama, kad dviejų dienų transportui buvo numatyta iki 2 tūkst. eurų, maitinimui – iki 3 tūkst. eurų. Premjero ir jo delegacijos nakvynė kainavo apie 700 eurų, o dienpinigiams buvo skirta dar apie 300 eurų. Ministrų nakvynės bei dienpinigių išlaidas dengia jų ministerijos.
Tai nėra valstybės mastu milžiniškos sumos, tačiau visuomenėje tokios išlaidos visada sulaukia dėmesio. Ypač tada, kai politikai vienu metu kalba apie taupymą, efektyvesnį viešųjų pinigų naudojimą ir būtinybę atsakingai planuoti valstybės biudžetą.
Socialdemokratas atsakė netikėtai
Į „cementovkės“ temą įsitraukė ir Seimo nariai. Socialdemokratas Algirdas Sysas į klausimą apie galimą ministrų vakarinę programą pažvelgė gerokai laisviau – jo teigimu, jeigu darbai atlikti tinkamai, politikai po jų gali ir atsipalaiduoti.
Tokio pobūdžio komentarai parodo ir kitą politinio gyvenimo pusę. Komandiruotės, posėdžiai, susitikimai ir oficialios vakarienės yra įprasta politikų darbo dalis, tačiau visuomenės akyse riba tarp darbo ir pramogų kartais tampa itin jautri.
Socialdemokratas Remigijus Motuzas taip pat priminė, kad vakarinės programos nėra vien valdančiųjų privilegija. Jo teigimu, į komandiruotes vykstantys įvairių politinių stovyklų atstovai taip pat nevengia po darbų pabendrauti neformalioje aplinkoje.
Opozicija nenuleidžia temos nuo stalo
Konservatorius Laurynas Kasčiūnas, iš kurio ir nuskambėjo „cementovkės“ apibūdinimas, vėliau šią temą toliau plėtojo juokaudamas, kad po premjero grįžimo būtų galima pasiteirauti, kaip sekėsi Klaipėdoje.
Tuo metu Žygimantas Pavilionis pasiūlė į „cementavimosi“ klausimą pažvelgti dar kitu kampu – jo manymu, politikams labiau reikėtų stiprinti ryšius su užsienio politikais, o ne vien tarpusavyje.
Įdomiausia tai, kad šioje istorijoje susikirto ne tik politinės stovyklos, bet ir skirtingas požiūris į pačią valdžios darbo kultūrą. Vieniems išvykimas į regioną reiškia galimybę geriau susipažinti su vietos problemomis, kitiems kyla klausimas, ar tam būtina dviejų dienų kelionė su nakvyne.
Vis dėlto Klaipėda čia – ne vien fonas
Už politinių juokelių slypi ir rimtesnis klausimas: ar Lietuvos valdžia pakankamai dėmesio skiria regionams?
Vyriausybė teigia, kad tokie vizitai leidžia ministrams iš arti pamatyti problemas, su kuriomis susiduria savivaldybės, verslas ir švietimo įstaigos. Šiuo požiūriu išvažiuojamieji posėdžiai gali būti naudingi – ypač tada, kai po susitikimų seka konkretūs sprendimai, o ne tik nuotraukos ir gražios kalbos.
Net opozicijoje atsirado politikų, kurie tokią praktiką vertina palankiai. Valstiečių lyderis Aurelijus Veryga teigė, kad Vyriausybę už išvykimą į regionus reikėtų skatinti, o ne kritikuoti.
Todėl „cementovkės“ istorija gali būti daugiau nei vien linksmas politinis apsikeitimas replikomis. Ji atskleidė seną Lietuvos politikos dilemą: kur baigiasi darbinė komandiruotė ir prasideda privilegija, o kada neformalūs pokalbiai iš tiesų padeda politikams dirbti efektyviau?
Kol politikai juokauja apie vakaro programą, visuomenei lieka paprastas klausimas – ar po tokių išvykų Klaipėdai ir kitiems regionams lieka ne tik gražūs pažadai, bet ir konkretūs sprendimai.
