Kamilė Lukauskytė
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) pradeda naują politinį etapą. Partijos vairą perėmus Laurynui Kasčiūnui, konservatoriai vienu metu juda į dešinę vertybiniais klausimais, tačiau kartu bando atsikratyti vienos didžiausių savo problemų – itin poliarizuojančio įvaizdžio.
Tai gali būti gerokai svarbiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mat konservatorių kandidatai ne kartą susidurdavo su situacija, kai antrajame rinkimų ture prieš juos susivienydavo kitų partijų rinkėjai. Dabar partija bando pakeisti būtent šią taisyklę.
Dešinėn – bet ne į konfliktą
Naujoji TS-LKD kryptis gana aiški: mažiau progresyvios darbotvarkės, daugiau dėmesio migracijai, lietuvių kalbai, šeimai, demografijai ir nacionaliniam saugumui.
Tačiau kartu L. Kasčiūnas siunčia kitą signalą – konservatoriai nenori būti partija, su kuria rinkėjui automatiškai asocijuojasi nuolatinis konfliktas.
Partijos pirmininkas viešai kalba apie būtinybę mažinti politinę poliarizaciją. Jo teigimu, politinis oponentas neturėtų būti laikomas priešu, o nesutarimai neturėtų virsti asmeniniais konfliktais.
Tai jau pastebima ir praktikoje. L. Kasčiūnas susitiko su socialdemokratų lyderiu Mindaugu Sinkevičiumi ir pareiškė esantis pasirengęs paremti valstybei svarbius sprendimus, pavyzdžiui, gynybos ar šeimos politikos srityse.
Kodėl konservatoriams taip svarbu tapti „mažiau nekenčiamais“?
Politologė Ainė Ramonaitė atkreipia dėmesį į labai konkretų reiškinį: Lietuvos politikoje pastaraisiais metais stiprėja ne tik ideologiniai skirtumai, bet ir emocinis priešiškumas kitoms politinėms jėgoms.
Jos vertinimu, būtent TS-LKD yra viena iš labiausiai poliarizuojančių partijų Lietuvos rinkėjų akyse. 2024 metų porinkiminiame tyrime 29 proc. respondentų konservatoriams skyrė patį žemiausią įvertinimą – nulį iš dešimties.
Tai turi labai konkrečią kainą rinkimuose.
Jeigu konservatorių kandidatas patenka į antrąjį turą, prieš jį gali susiformuoti neformali koalicija – rinkėjai, kurie nebūtinai labai mėgsta jo varžovą, balsuoja vien todėl, kad nenori konservatoriaus.
Pats europarlamentaras Paulius Saudargas pripažino, kad tokios „toksiškumo“ etiketės atsikratymas yra viena iš svarbių naujos krypties priežasčių.
Keistas paradoksas: partija juda į dešinę, bet nori atrodyti švelnesnė
Čia ir slypi įdomiausia konservatorių strategijos dalis.
Ideologiškai TS-LKD tampa griežtesnė. Tačiau komunikacijos prasme ji siekia būti mažiau agresyvi.
L. Kasčiūnas pats pripažįsta, kad partija juda į dešinę tokiais klausimais kaip migracijos kontrolė ir lietuvių kalbos stiprinimas. Tačiau jis tai vadina „sveiko proto“ pozicija ir tikina, kad tokia politika gali užkirsti kelią dar radikalesnės dešinės įsitvirtinimui Lietuvoje.
Kitaip tariant, konservatoriai bando perimti temas, kuriomis sėkmingai naudojasi populistinės ir radikalesnės politinės jėgos, tačiau kartu nori parodyti, kad jų sprendimai gali būti įgyvendinami be nuolatinio konflikto.
Ar konservatoriai patys kuria problemas, dėl kurių vėliau siūlo sprendimus?
Būtent čia politikos mokslininkė mato didžiausią riziką.
A. Ramonaitė abejoja, ar migracija iš tiesų yra tokia didelė visuomenės problema, kaip ją kartais pateikia politikai. Jos vertinimu, partijos gali ne tik reaguoti į jau egzistuojančias visuomenės nuotaikas, bet ir pačios jas stiprinti.
Tai ypač aktualu kalbant apie užsieniečius Lietuvoje. LRT skelbtais Migracijos departamento duomenimis, leidimus gyventi Lietuvoje turi apie 226 tūkst. užsieniečių, tarp jų – dešimtys tūkstančių Ukrainos ir Baltarusijos piliečių.
Profesorės teigimu, vien „atimti“ radikalioms politinėms jėgoms jų temas neužtenka. Reikia spręsti priežastis, kurios žmonėms kelia pyktį: regionų atskirtį, ekonominį nesaugumą, būsto prieinamumą, mažėjantį paslaugų tinklą ir kitus ilgalaikius klausimus.
Didžiausias išbandymas – rinkėjų reakcija
Konservatoriai dabar bando atlikti sudėtingą politinį manevrą: susigrąžinti dešinesnių pažiūrų rinkėjus, tačiau tuo pat metu neprarasti tų, kuriems ankstesnė partijos kryptis buvo priimtinesnė.
L. Kasčiūno strategija taip pat rodo, kad TS-LKD nenori užleisti dešinės politinio lauko „Nemuno aušrai“ ar kitoms jėgoms.
Tačiau lieka pagrindinis klausimas: ar rinkėjai patikės naujuoju konservatorių veidu?
Partija nori būti griežtesnė temose, kurios aktualios dešiniam elektoratui, bet kartu mažiau konfliktiška. Nori kovoti su radikalios dešinės įtakos augimu, tačiau pati perima dalį jos darbotvarkės.
Jeigu šis eksperimentas pasiteisins, konservatoriai gali tapti daug pavojingesniu varžovu savo oponentams. Jei ne – dešinėje atsiradusią erdvę gali dar labiau užimti kitos politinės jėgos.
