Kamilė Lukauskytė
Vladimiras Putinas galėjo manyti, kad puola silpnesnį priešininką ir tuo pačiu išbando Vakarų ryžtą. Tačiau istorija gali būti negailestinga – Rusijos prezidentas, kaip teigia politologas Abasas Galjamovas, kartoja klaidą, kurią prieš daugiau nei septynis dešimtmečius padarė Josifas Stalinas.
Ir šio palyginimo esmė slypi ne vien Ukrainoje.
Problema ta, kad diktatorius gali palaikyti kitos pusės nenorą pradėti karą jos silpnumu. Tačiau kartais toks spaudimas suveikia visiškai priešingai – išsigandusios valstybės ne pasiduoda, o pradeda sparčiai ginkluotis.
Stalinas tikėjosi lengvos pergalės
1950 metais Šiaurės Korėja įsiveržė į Pietų Korėją. Stalinui buvo pateikta idėja, kad Pietų Korėjos režimas greitai sugrius, vietos komunistai sukels sukilimą, o JAV nesiryš rimtai įsitraukti.
Skamba pažįstamai?
Pasak Galjamovo, labai panašią informaciją prieš plataus masto invaziją į Ukrainą galėjo gauti ir Putinas. Kremliui buvo piešiamas scenarijus, kuriame Ukrainos valstybė greitai subyrės, politinis elitas pasitrauks, kariuomenė nesipriešins, o Rusijos kariai bus sutikti be rimto pasipriešinimo.
Tačiau realybė tapo visiškai kitokia.
Ukraina ne tik nepasidavė, bet ir daugiau nei ketverius metus tęsia pasipriešinimą.
Didžiausia Stalino klaida atsisuko prieš jį patį
Stalinas tikėjosi, kad Korėjos karas bus greita ir palyginti pigi operacija.
Tačiau įvyko priešingai.
Jungtinės Valstijos, kurios iki tol nebuvo pasirengusios taip plačiai didinti karinių pajėgumų, po Šiaurės Korėjos puolimo pradėjo milžinišką ginklavimosi procesą.
JAV karinės išlaidos per trejus metus išaugo nuo maždaug 13–14 mlrd. dolerių iki daugiau nei 50 mlrd. dolerių.
Dar svarbiau – NATO iš popieriuje egzistavusio aljanso virto realiai veikiančia karine organizacija.
Vakarų Europoje sustiprėjo amerikiečių karinis buvimas, pradėtas sparčiau kurti bendras NATO vadovavimo mechanizmas, o Vokietija galiausiai pati buvo apginkluota ir 1955 metais tapo NATO nare.
Stalinas norėjo susilpninti Vakarus.
Gavo visiškai priešingą rezultatą.
O dabar istorijoje matomas pavojingas atkartojimas
Būtent čia ir prasideda nemaloniausia paralelė su Putinu.
Rusija pradėjo plataus masto karą tikėdamasi, kad Vakarai susiskaldys, pavargs ir galiausiai pasirinks susitarimą su Maskva.
Tačiau karas paskatino priešingą procesą.
Europos šalys pradėjo skubiai didinti gynybos biudžetus, stiprinti kariuomenes ir ieškoti būdų mažinti priklausomybę nuo Rusijos.
NATO tapo dar svarbesnė.
O šalys, kurios anksčiau daug atsargiau vertino savo gynybos politiką, dabar vis dažniau kalba apie būtinybę ruoštis blogiausiam scenarijui.
Tai ir yra tas istorinis paradoksas: Rusija, bandydama susilpninti Vakarus, galėjo pati padėti jiems tapti stipresniais.
Putino problema – ne tik Ukraina
Pasekmės jau matomos ne vien mūšio lauke.
Rusijos karas pakeitė Europos saugumo politiką. Valstybės, kurios ilgą laiką mažino kariuomenių finansavimą, dabar ieško papildomų milijardų gynybai.
Kuriama daugiau ginklų gamybos pajėgumų, stiprinama oro gynyba, investuojama į dronus, amuniciją ir karinę infrastruktūrą.
Tai reiškia, kad net jeigu Kremlius pasiektų dalį savo karinių tikslų Ukrainoje, strateginis rezultatas Rusijai gali būti gerokai prastesnis, nei buvo planuota.
Europa jau nėra tokia, kokia buvo prieš 2022 metus.
Dar viena Stalino laikų pamoka
Korėjos karas turėjo dar vieną pasekmę – JAV įsitvirtino Rytų Azijoje.
Amerikiečių pajėgos liko Pietų Korėjoje, buvo sustiprinti ryšiai su Japonija, Filipinais, Australija ir Naująja Zelandija.
Tai sukūrė ilgalaikę karinę sistemą regione, kuri iki šiol daro didžiulę įtaką pasaulio geopolitikai.
Kitaip tariant, vienas sprendimas, kuris Maskvoje galėjo atrodyti kaip galimybė greitai pakeisti jėgų balansą, galiausiai sukūrė visiškai kitokią pasaulio tvarką.
Ir būtent čia slypi didžiausia Putino rizika.
Kremlius gali būti pats sau didžiausias priešas
Jeigu istorinis palyginimas pasitvirtintų, didžiausia Putino klaida būtų ne tai, kad jis pradėjo karą.
Didžiausia klaida galėtų būti įsitikinimas, kad Vakarų atsargumas reiškia Vakarų silpnumą.
Demokratinės valstybės gali nenorėti karo, tačiau tai nereiškia, kad jos nenori arba nesugeba gintis.
Stalinas tai suprato per vėlai.
Dabar panaši pamoka gali tekti Putinui.
Jis norėjo parodyti, kad Rusija gali diktuoti taisykles. Tačiau gali būti, kad būtent jo pradėtas karas paspartino procesą, kurio Maskva labiausiai nenorėjo – stipresnės, labiau ginkluotos ir vieningesnės Vakarų sistemos susiformavimą.
Ir jeigu ši istorijos paralelė iš tiesų pasitvirtins, Putino sprendimas pradėti karą ateityje gali būti vertinamas ne kaip Rusijos galios viršūnė, o kaip momentas, kai Kremlius pats sau uždarė daugelį durų.
