Kamilė Lukauskytė
Lietuvą pasiekė skaudi žinia – eidamas 86-uosius metus po sunkios ligos mirė vienas iš žmonių, savo parašu prisidėjusių prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Sekmadienį mirė Nepriklausomybės Akto signataras, tremtinys ir visuomenininkas Povilas Varanauskas.
Jo gyvenimo istorija – nuo sovietinės tremties kūdikystėje iki lemtingo balsavimo 1990-ųjų kovo 11-ąją. Apie jo mirtį pranešė Seimo kanceliarija.
Į tremtį išvežtas vos trijų mėnesių
P. Varanauskas gimė 1941 metų vasario 21 dieną Kalneliškių kaime, Pasvalio rajone.
Jo vaikystę paženklino okupacija. Vos trijų mėnesių kūdikis kartu su tėvais buvo ištremtas į Tomsko sritį.
1947 metais jis su motina iš tremties pabėgo ir grįžo į Lietuvą. Taigi žmogus, kuris vėliau tapo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo signataru, pats nuo pat gyvenimo pradžios patyrė sovietinės sistemos represijas.
Buvo ne tik politikas – sukūrė šimtus išradimų
P. Varanausko gyvenimas neapsiribojo politika.
Jis baigė Kauno politechnikumą ir Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją. Daugiau kaip du dešimtmečius dirbo Kauno politechnikos institute, dėstė, vadovavo mokslinei laboratorijai.
Jo profesinė veikla buvo itin produktyvi. P. Varanauskas paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių ir sukūrė apie 400 išradimų. Jis taip pat buvo Lietuvos valstybinės premijos laureatas ir nusipelnęs išradėjas.
Tai buvo žmogus, kurio gyvenime susitiko mokslas, visuomeninė veikla ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo istorija.
Į Sąjūdį įsitraukė dar iki Kovo 11-osios
Atgimimo laikotarpiu P. Varanauskas aktyviai įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą.
Jis buvo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, tapo Sąjūdžio Seimo nariu, prisidėjo prie Lietuvos tremtinių klubo kūrimo.
Ypač svarbus buvo jo vaidmuo įamžinant tremtinių atminimą.
1989 metų birželio 14-ąją P. Varanauskas organizavo pirmąjį Gedulo ir Vilties renginį Lietuvoje. Ši data iki šiol yra viena svarbiausių Lietuvos istorinei atminčiai – ji primena masinių sovietinių trėmimų pradžią.
1990-ųjų kovo 11-oji tapo jo gyvenimo kulminacija
1990 metų vasario 24 dieną P. Varanauskas buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu.
Po kelių savaičių atėjo istorinė diena.
1990 metų kovo 11-ąją jis balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą ir savo vardą įrašė į modernios Lietuvos istoriją.
Tai buvo ypač simboliška žmogui, kuris pats vaikystėje buvo išvežtas į sovietinę tremtį.
Nuo priverstinės tremties iki balsavimo už nepriklausomą Lietuvą – toks buvo jo gyvenimo kelias.
Už nuopelnus valstybei buvo įvertintas
P. Varanausko veikla buvo įvertinta ir po nepriklausomybės atkūrimo.
2000 metais už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant nepriklausomą Lietuvos valstybę jis buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Tačiau jo indėlis neapsiribojo vien istoriniu balsavimu. Jis daugelį metų buvo aktyvus visuomenininkas, tremties atminimo puoselėtojas ir žmogus, savo profesinėje srityje taip pat palikęs ryškų pėdsaką.
Lietuva neteko dar vieno istorinio liudininko
P. Varanausko mirtis reiškia ne tik vieno signataro netektį.
Kartu nyksta karta žmonių, kurie patys išgyveno sovietines represijas, matė Lietuvos Atgimimą ir buvo tiesioginiais nepriklausomybės atkūrimo proceso dalyviais.
Jo gyvenimo istorijoje telpa keli skirtingi Lietuvos istorijos etapai: tremtis, mokslas, Sąjūdis, Kovo 11-oji ir nepriklausomos valstybės kūrimas.
Todėl jo pavardė Lietuvos istorijoje liks ne tik tarp Nepriklausomybės Akto signatarų. Ji primins ir apie žmogų, kurio gyvenimas nuo pirmųjų mėnesių buvo neatsiejamas nuo dramatiškiausių XX amžiaus Lietuvos įvykių.
Povilas Varanauskas mirė eidamas 86-uosius metus, po sunkios ligos.
