Kamilė Lukauskytė
Keturi mėnesiai vienoje pozicijoje, priešas vos už kelių šimtų metrų, griūvantis bunkeris, virš galvų skraidantys dronai ir akimirka, kai vienintelė viltis išgyventi buvo apsimesti mirusiu.
Tokią istoriją papasakojo trys Ukrainos 92-osios atskirosios šturmo brigados kariai – „Haris“, „Barzda“ ir „Gidas“. Jų pasakojimas apie kovas Aleksandrivkos kryptimi skamba taip, lyg būtų sukurtas karo filmui, tačiau visa tai, pasak istorijos autoriaus, vyko realiame fronte.
Į bunkerį pateko tada, kai rusai jau buvo netoliese
Trys ukrainiečiai užėmė vieną blindažą ir jame aptiko žuvusį Rusijos karį. Jo kūną jie ištempė lauk, paslėpė krūmuose ir patys įsitvirtino pozicijoje.
Nuo jų iki Rusijos karių buvo vos apie 400 metrų.
Kurį laiką aplink tvyrojo tyla.
Tačiau fronte tyla retai reiškia ramybę.
Vieną dieną į ukrainiečių blindažą pabandė įlįsti rusų karys. Ukrainiečiai jį nukovė. Netrukus pasirodė dar vienas.
Tada tapo aišku – prasideda puolimas.
Dronas pavertė bunkerį spąstais
Situacija akimirksniu tapo kritinė.
Į ukrainiečių poziciją atsitrenkė FPV dronas. Sprogimas pažeidė bunkerio konstrukcijas – viena atraminė sija skilo, o virš karių pradėjo kristi kelių metrų aukščio perdangos ir žemės sluoksnis.
„Haris“ buvo užverstas maždaug trijų metrų griuvėsių sluoksniu.
„Barzda“ ir „Gidas“ taip pat atsidūrė po smėliu.
Jie buvo gyvi, tačiau praktiškai įkalinti.
Virš jų tuo metu vis dar sukosi priešo dronas.
Granata nukrito vos per žingsnį
Rusų dronas tęsė ataką.
Netrukus iš jo buvo numesta granata.
Ji nukrito šalia ukrainiečių, tačiau tiesiogiai jų nepasiekė.
Vėliau dar vienas sprogmuo užkliuvo už medžio ir nukrito prie jau žuvusių Rusijos karių kūnų.
Kariai suprato, kad kiekvienas judesys gali išduoti jų buvimo vietą.
Ir tada jie padarė tai, kas galėjo atrodyti beprotiška, tačiau tuo metu buvo bene vienintelė galimybė išlikti gyviems.
Jie atsigulė ir apsimetė mirę.
Dronas kurį laiką skraidė virš jų.
Tačiau smūgio nebuvo.
Pradėjo lyti.
Galiausiai rusų dronas nuskrido.
Vieną jų paėmė į nelaisvę
Tačiau išbandymai tuo nesibaigė.
Vieną iš ukrainiečių karių – Igorį, turėjusį šaukinį „Senis“ – paėmė du Rusijos kariai.
Jie nusivedė jį į savo slėptuvę ir pradėjo tardyti.
Igoris suprato, kad nuo jo atsakymų gali priklausyti ne tik jo paties, bet ir kitų karių likimas.
Jis neišdavė draugų.
Ukrainietis pateikė išgalvotus šaukinius ir netikras vadų pavardes, taip bandydamas suklaidinti rusus.
Jo tikslas buvo vienas – neleisti priešams suprasti, kur tiksliai yra jo dalinio pozicija.
Išsigelbėjimo langas atsivėrė netikėtai
Vakare ukrainiečių dronai pastebėjo rusus, bandančius išgabenti vieno savo žuvusio kario kūną.
Buvo smogta į priešą.
Ir tuo metu Igoris pamatė galimybę.
Jis pabėgo.
Karys sugebėjo pasiekti savo poziciją ir grįžti pas draugus.
Tuo metu kiti trys vyrai vis dar bandė išgyventi savo apgriuvusiame bunkeryje.
Keturi mėnesiai pragare
Ši istorija išsiskiria dar vienu skaičiumi.
Trys kariai vienoje pozicijoje išbuvo daugiau nei keturis mėnesius.
Per tą laiką, pasak jų istorijos autoriaus, „Hario“ grupė nukovė 17 Rusijos karių. Kiek priešo karių buvo sunaikinta dronais, patys ukrainiečiai tiksliai suskaičiuoti negalėjo.
Pozicijoje susikaupė tiek žuvusių Rusijos karių kūnų, kad, kaip teigiama pasakojime, juos teko krauti vieną ant kito.
Tai, kas iš šalies gali atrodyti kaip viena fronto linijos vieta žemėlapyje, kariams reiškė keturis mėnesius nuolatinio pavojaus.
Kiekvienas dronas galėjo būti paskutinis.
Kiekvienas sprogimas – palaidoti gyvus.
Kiekvienas judesys – išduoti savo poziciją.
Jie išėjo, bet pažadėjo sugrįžti
Galiausiai kariai paliko poziciją.
Po keturių mėnesių kovos jų laukė gydymas ir atsigavimas.
Tačiau net ir po visko jie neatsisakė grįžti į frontą.
Jų pažadas skambėjo paprastai:
„Pasigydysime, atsigausime – ir vėl sugrįšime.“
Ši istorija dar kartą parodo, kokiomis sąlygomis Ukrainos kariai laikosi fronte. Tai nėra vien žemėlapiuose matomos linijos ar skaičiai apie užimtus kaimus.
Tai žmonės, kurie kartais kelias valandas ar net dienas slepiasi po griuvėsiais, guli tarp žuvusiųjų ir laukia, kol virš galvos praskris priešo dronas.
Ir kartais išgyvenimą lemia ne ginklas.
Kartais – tiesiog tai, kad priešas pagalvojo, jog jau esi miręs.
