Kamilė Lukauskytė
Lietuvą sukrėtus žiniai apie žinomo žurnalisto ir televizijos laidų vedėjo Henriko Vaitiekūno mirtį, prisiminti jo anksčiau išsakyti žodžiai apie sveikatą, sunkias ligas ir gyvenimo išbandymus.
Spalio 11-osios vakarą miręs žurnalistas ėjo 78-uosius metus. Per savo gyvenimą jis buvo susidūręs su rimtais sveikatos sunkumais, tačiau net kalbėdamas apie juos neprarasdavo jam būdingo humoro.
Viename paskutinių pokalbių su naujienų portalu tv3.lt, vykusiame 2023 metų lapkritį, žurnalistas pasidalijo asmenine patirtimi ir patarimu, kuris šiandien skamba ypač jautriai.
Apie ligas kalbėti nemėgo
Nors Henrikas Vaitiekūnas ilgus metus rašė įvairiomis sveikatos temomis, apie savo paties negalavimus viešai pasakodavo retai.
Žurnalistas buvo susidūręs su onkologine liga ir kitais rimtais sveikatos sutrikimais. Dėl gydymo jam ne kartą teko lankytis Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose.
Vis dėlto savo asmeninių išgyvenimų jis nenorėjo paversti pagrindine pokalbių tema.
Vaitiekūnas pripažino, kad gyvenime buvo ne viena situacija, kai jo sveikatai grėsė didelis pavojus.
Tačiau apie šiuos išbandymus kalbėjo su dėkingumu medikams, o ne pykčiu ar nuoskauda.
Jis pabrėžė, kad jam pasisekė patekti į gerų gydytojų rankas.
Vienam medikui žurnalistas net padovanojo savo knygą su asmenine padėka, pripažindamas, kad be jo pagalbos knyga galbūt nebūtų išvydusi dienos šviesos.
Patarė mažiau kalbėti apie savo ligas
2023 metais duotame interviu žurnalistas pasidalijo neįprastu požiūriu į sveikatos problemas.
Jis teigė manantis, kad nuolatinis kalbėjimas apie ligas gali apsunkinti ir patį sergantįjį, ir jo artimuosius.
Pasak Vaitiekūno, artimi žmonės dažnai nuoširdžiai išgyvena dėl kito ligos, tačiau ne visada žino, kaip padėti.
Todėl žurnalistas siūlė nepadaryti ligų svarbiausia kasdienių pokalbių tema.
Tai buvo jo asmeninis, gyvenimiška patirtimi paremtas požiūris, kurį jis išsakė su įprastu humoru.
Vis dėlto svarbu atskirti tokį patarimą nuo medicininių rekomendacijų.
Apie sveikatos sutrikimus būtina kalbėtis su gydytojais, o artimųjų emocinė parama taip pat gali būti labai svarbi. Ligų aptarimas jų nesukelia ir savaime nepablogina sveikatos.
Po sunkių išbandymų pradėjo padėti kitiems
Nors pats nemėgo daug pasakoti apie savo sveikatą, Vaitiekūnas noriai dalijosi patirtimi su žmonėmis, kuriems jos labiausiai reikėjo.
Jis savanoriavo Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijoje POLA.
Žurnalistas bendravo su vėžiu sergančiais žmonėmis ir jų artimaisiais, išklausydavo juos bei stengdavosi suteikti vilties.
Savanorių sąraše prie jo vardo buvo nurodyta, kad jam galima skambinti bet kuriuo metu.
Vaitiekūnas pasakojo, kad ypač džiaugdavosi pajutęs, jog po pokalbio žmogus nusiramino.
Jis suprato, kaip sunku išgirsti onkologinės ligos diagnozę ir kiek daug klausimų tuomet kyla.
Todėl stengėsi parodyti, kad net ir po sunkių sveikatos išbandymų gyvenimas gali tęstis.
Žurnalistas tikėjo, kad nuoširdus pokalbis ir kito žmogaus supratimas gali suteikti sergančiajam stiprybės.
Pirmoji knyga gimė iš smalsumo
2023 metų rudenį Vaitiekūnas pristatė savo pirmąją knygą „Felčerio užrašai“.
Joje sudėta daugiau nei 70 esė, parašytų per maždaug septynerius metus.
Knygos tekstuose susipina sveikatos temos, netikėti faktai, gyvenimiški pastebėjimai ir humoras.
Žurnalistas pasakojo, kad idėja rašyti sveikatos temomis atsirado gana netikėtai.
Pasiilgęs rašymo, jis pats kreipėsi į leidinio „Lietuvos sveikata“ redakciją ir pasiūlė savo tekstus.
Iš pradžių nebuvo aišku, apie ką tiksliai jis rašys, tačiau netrukus atsirado nuolatinė skiltis.
Vaitiekūnas ypač vertino redakcijos suteiktą kūrybinę laisvę.
Jo tekstai neapsiribojo medicininėmis temomis – juose buvo daug pasakojimų apie žmones, istoriją, kasdienybę ir neįprastus reiškinius.
Žurnalistas tikėjo, kad smalsumas yra viena svarbiausių savybių, padedančių žmogui išlikti aktyviam.
Norėjo knygą dedikuoti ypatingai moteriai
Pristatydamas knygą žurnalistas prisiminė vieną dalyką, kurio pasigailėjo.
Tik knygai jau iškeliavus iš spaustuvės, jis suprato, kam būtų norėjęs ją dedikuoti.
Tai buvo gydytoja ir rašytoja Filomena Taunytė.
Vaitiekūnas su ja susipažino filmuodamas televizijos reportažus, o vėliau jų bendravimas virto draugyste.
Jis vertino gydytojos savarankišką mąstymą, drąsą kelti nepatogius klausimus ir gebėjimą į sudėtingus dalykus pažvelgti neįprastai.
Taunytės požiūris į gyvenimą ir sveikatą jam buvo artimas.
Vis dėlto tiek jos, tiek paties žurnalisto išsakyti neįprasti sveikatos patarimai neturėtų būti laikomi mediciniškai patvirtintomis rekomendacijomis.
Televizija išmokė rašyti trumpai ir aiškiai
Didžiąją profesinio gyvenimo dalį Vaitiekūnas praleido žurnalistikoje.
Jis dirbo spaudoje, o 1978–1993 metais buvo Lietuvos televizijos „Panoramos“ reporteris.
Vėliau kūrė autorines televizijos laidas, tarp kurių – „Laisvės alėja“, „Geriau nebūna“ ir „Būna ir geriau“.
Žurnalistas pasakojo, kad darbas televizijoje išmokė jį svarbiausią mintį perteikti trumpai ir suprantamai.
Šis įgūdis pravertė ir rašant knygą.
Jo tekstai buvo neilgi, tačiau kupini įdomių faktų, netikėtų palyginimų ir subtilaus humoro.
Vaitiekūnas nuo vaikystės labai mėgo skaityti. Jis prisiminė, kad tėvai net mėgindavo riboti laiką, kurį praleisdavo su knygomis.
Net ir vyresniame amžiuje skaitymas liko vienu svarbiausių jo pomėgių.
Humoras lydėjo net sunkiausiais momentais
Vienas ryškiausių Vaitiekūno bruožų buvo gebėjimas išsaugoti humoro jausmą net kalbant apie rimtus gyvenimo išbandymus.
Jis nevengė pasišaipyti iš savo amžiaus, sveikatos problemų ar net pačios mirties temos.
Tačiau už šmaikščių pasakojimų slypėjo ir rimta gyvenimo patirtis.
Žurnalistas ne kartą buvo susidūręs su situacijomis, kai sveikata privertė iš naujo įvertinti kasdienius dalykus.
Ši patirtis paskatino jį ne tik rašyti, bet ir padėti kitiems.
Po jo mirties POLA bendruomenė prisiminė Vaitiekūną kaip ramų, jautrų ir gebantį išklausyti savanorį.
Organizacijos atstovai dėkojo jam už laiką, skirtą sergantiems žmonėms, ir nuoširdų rūpestį jų savijauta.
Paliko daugiau nei televizijos prisiminimus
Spalio 11 dieną paskelbta žinia apie Henriko Vaitiekūno mirtį sukrėtė kolegas, bičiulius ir daugybę žiūrovų.
Per kelis dešimtmečius trukusią karjerą jis tapo vienu atpažįstamiausių Lietuvos televizijos žurnalistų.
Tačiau paskutiniais gyvenimo metais jo veikla neapsiribojo prisiminimais apie televiziją.
Jis rašė, domėjosi pasauliu, bendravo su skaitytojais ir savanoriškai padėjo žmonėms, išgyvenantiems sunkius sveikatos išbandymus.
Vienas svarbiausių jo paliktų priminimų – neprarasti smalsumo, humoro ir gebėjimo išklausyti kitą žmogų.
O kalbant apie sveikatą verta prisiminti ir kitą svarbią mintį: rūpintis savimi, laiku kreiptis į medikus ir nebijoti priimti artimųjų pagalbos.
