Kamilė Lukauskytė
Žinoma televizijos laidų vedėja ir menininkė Nomeda Marčėnaitė atvirai prabilo apie vieną skaudžiausių savo gyvenimo patirčių. Septynerius metus namuose slaugiusi mamą, o vėliau netekusi ir artimiausios draugės, moteris neslėpė ašarų. Šie išgyvenimai privertė ją visiškai kitaip pažvelgti į mirtį, meilę ir tai, ką norėtų palikti savo vaikams.
Septyneri metai, kurių niekada nepamirš
Nomedos Marčėnaitės gyvenime 2017-ieji tapo svarbių pokyčių pradžia.
Tais metais ji parsivežė mamą gyventi į savo namus ir pati ėmėsi jos priežiūros.
Tai nebuvo trumpalaikis sprendimas. Moteris mamą slaugė net septynerius metus – iki 2024-ųjų.
Kasdienybėje netrūko sunkumų, emocinės įtampos ir akimirkų, kai reikėjo ypatingos kantrybės.
Tačiau Nomeda norėjo, kad mama galėtų likti namuose, artimųjų apsuptyje.
Vėliau ji pripažino, kad ši patirtis suteikė galimybę iš labai arti pamatyti paskutinį žmogaus gyvenimo etapą.
Vaikų reakcija iš pradžių buvo skaudi
Kai mama apsigyveno Nomedos namuose, jos paaugliai vaikai ne iš karto priėmė pasikeitusią situaciją.
Močiutės būdas jiems atrodė sunkus, o nuolatiniai nurodinėjimai kėlė nepasitenkinimą.
Tačiau Nomeda nusprendė ne barti vaikus, o paaiškinti, kodėl jų močiutė kartais elgiasi būtent taip.
Ji papasakojo apie sudėtingą mamos vaikystę, patirtas traumas ir gyvenimo išbandymus.
Sužinoję daugiau apie močiutės praeitį, vaikai galėjo kitaip pažvelgti į jos elgesį.
Menininkė įsitikinusi, kad žmonių nereikėtų skubėti teisti, nežinant, ką jiems teko išgyventi.
Artimųjų mirtis pakeitė jos požiūrį
Anksčiau Nomeda savo vaikams sakydavo, kad šie neturėtų labai liūdėti, kai jos vieną dieną nebeliks.
Tačiau po mamos mirties, o netrukus ir pačios artimiausios draugės netekties, ji suprato klydusi.
Moteris patyrė, kad liūdesio neįmanoma tiesiog išjungti.
Netekus brangaus žmogaus natūralu verkti, ilgėtis, prisiminti ir išgyventi skausmą.
Dabar Nomeda vaikams sako visai ką kita – jeigu norėsis liūdėti, nereikia to slėpti.
Ji pabrėžia, kad gedulas yra natūrali meilės ir prisirišimo dalis, tačiau svarbu neleisti jam visiškai užgožti gyvenimo.
Atskleidė jautrią detalę apie mirusius artimuosius
Net ir praėjus laikui po skaudžių netekčių, Nomeda išsaugojo vieną, atrodytų, visai paprastą dalyką.
Jos telefone iki šiol likę mirusios mamos ir artimiausios draugės telefono numeriai.
Nors jais jau niekada nebegalės paskambinti, šie kontaktai menininkei yra tarsi tylus ryšys su išėjusiais žmonėmis.
Tai priminimas apie pokalbius, bendras akimirkas ir meilę, kuri neišnyksta net po mirties.
Tokios smulkmenos, pasak jos, kartais turi gerokai didesnę emocinę reikšmę nei iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti.
Vaikams paliko ypatingą žinią
Kalbėdama apie savo pačios gyvenimo laikinumą, Nomeda neslepia, kad su vaikais šia tema kalbasi atvirai.
Ji nenori, kad mirtis šeimoje būtų nutylima ar taptų draudžiama tema.
Priešingai – menininkė siekia, kad vaikai suprastų, jog žmogaus gyvenimas baigiasi, tačiau jo meilė ir palikti prisiminimai išlieka.
Svarbiausia žinia, kurią ji nori perduoti savo vaikams, yra paprasta: net kai jos fiziškai nebebus, meilė jiems niekur nedings.
Šis įsitikinimas tapo dar stipresnis po pačios patirtų netekčių.
Apie Vėlines prabilo netikėtai
Visų šventųjų ir Vėlinių laikotarpiu Nomeda atkreipė dėmesį ir į tai, kaip žmonės prisimena mirusiuosius.
Jos manymu, kartais pernelyg daug dėmesio skiriama brangioms kapų puošmenoms, gausybei žvakių ir dirbtinių gėlių.
Menininkė įsitikinusi, kad svarbiausia ne kapo puošnumas, o nuoširdus prisiminimas apie išėjusį žmogų.
Ji prisiminė, kaip dar gyvai mamai atnešdavo šilauogių ar kitų nedidelių dovanų, kurios ją pradžiugindavo.
Būtent tokie paprasti dėmesio ženklai šiandien jai atrodo kur kas prasmingesni už dideles išlaidas po žmogaus mirties.
Jos žodžiai primena tai, ką dažnai pamirštame
Po mamos ir geriausios draugės netekties Nomeda Marčėnaitė gyvenimą vertina kitaip.
Ji ragina dažniau parodyti meilę gyviems žmonėms, kol dar yra galimybė juos apkabinti, aplankyti ar tiesiog pasikalbėti.
Moteris taip pat primena, kad nereikia reikalauti iš gedinčiųjų greitai susitaikyti su netektimi.
Jos išgyventa istorija atskleidžia jautrią tiesą: kartais tik praradę artimiausius žmones suprantame, kiek daug reiškė paprasčiausios akimirkos kartu.
O svarbiausia, pasak Nomedos, prisiminti ne vien tai, kad žmogus išėjo, bet ir tai, kaip jis gyveno.
